Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms:
„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos,
vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. Kas
neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.
Kas
iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų,
ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami
nesišaipytų iš jo ir nesakytų: 'Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti'.
Arba
koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar,
turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt
tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.
Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano
mokinys“. (Lk 14, 25-33)
MOKINIO PASIRINKIMAS, mons. Adolfas
Grušas:
Tas, kuris
nori tapti Jėzaus mokiniu, privalo mylėti Jį labiau už tėvą, motiną, žmoną ar vyrą,
vaikus ir netgi save patį,- tai žinia, kurią šiandien Išganytojas siunčia saviesiems
ir dar prideda: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“.
Tai
tikrai kategoriški žodžiai ir kažin ar jie įkvėpė daugiau drąsos aplink Jėzų susispietusios
minios daugumai, tačiau mąstantys žmonės turėjo suprasti šio pamokymo vertę. Skirtingai,
negu daugybė demagogų, pasiruošusių nukabinti mėnulį nuo dangaus, kad tik atrastų
sekėjų, padedančių jiems realizuoti savo planus, Jėzus neslepia sunkumų, su kuriais
susidurs norintieji tapti Jo bičiuliais. Tas, kuris manytų, kad buvimas krikščionimi
reiškia pasivaikščiojimą žiedais nusėtomis pievomis, yra įspėtas: tikrovėje tai reiškia,
kad pirmoje vietoje visada turi būti Jėzus. Susidūrus su lengvo pasipelnymo ar asmeninio
pasitenkinimo progomis, kurioms nepritaria Išganytojas, kai netgi asmeniniai ryšiai
nesiderina su Jo skelbiama tiesa, krikščioniui neturi kilti abejonių, kurią pusę reikia
rinktis, nežiūrint, kiek tai bekainuotų.
Iš tiesų krikščionybės istorijoje
yra daugybė tokio elgesio pavyzdžių. Prieš du tūkstančius metų krikščionybės aušroje
buvo daug kankinių, pasiryžusių paaukoti savo gyvybę, kad tik neišduotų Viešpaties,
daugybė šventųjų, tiek paskelbtų oficialiai, tiek likusių niekam nežinomų, atsisakiusių
garbės ir turtų bei kitokių pasaulio siūlomų galimybių, kad tik liktų Jėzaus bičiuliais,
ne kartą netgi stojusių prieš savo šeimos narius.
Žinoma, paprastai nėra reikalo
prieiti iki tokių kraštutinumų, tačiau taisyklė lieka ta pati: nieko nėra svarbiau
už Kristų ir visuomet, kai Jį iškeliame į pirmą vietą, toks elgesys reiškia atsižadėjimą.
Tai yra krikščionio kryžius, ir, kas žino, gal atsisakyti įprastos kasdienybės kitą
kartą būna netgi sudėtingiau, nei pasiryžti akimirkos poelgiui…
Aišku viena:
būti krikščionimi reiškia pasirinkimą, o ne primestą pareigą, ir, kaip bet koks pasirinkimas,
jis turi būti daromas, apsvarsčius visus už ir prieš. Pats Jėzus kviečia daryti tai,
šio sekmadienio Evangelijoje pateikdamas porą pavyzdžių: „Kas iš Jūsų, norėdamas pastatyti
bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?
Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto,
ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda
dvidešimt tūkstančių?!“ Išganytojas atkreipia savo klausytojų dėmesį, kad krikščionis
visuomet turi aiškiai žinoti, su kuo yra susijęs jo pasirinkimas, privalo įvertinti,
kaip pasikeis jo gyvenimas, kaip atrodys mokinio ateitis su Jėzumi ar be Jo.
Be
Jėzaus viskas atrodo lengviau ir patogiau, gyvename, kaip patinka, kasdien iš gyvenimo
iščiulpdami visą naudą ir malonumus, naudodamiesi tuo, ką turime, ir išnaudodami kitus
savo labui, nekreipdami dėmesio į tai, kad kiti dėl mūsų kenčia. Deja, tikrovė dažnai
yra kitokia: tariama laisvė neatneša pasitenkinimo, viskas klostosi ne taip, kaip
norėtume, o jei ir pavyksta kažką pasiekti, lieka kažkoks kartėlis, kartais vedantis
iki desperacijos. Tokią situaciją ne kartą yra patyrę tie, kuriuos vadiname laimės
kūdikiais, tačiau kurie, iš tiesų, savo širdyje nešioja gilų skausmą ir nenumaldomą
ilgesį…
Tuo tarpu, būdami drauge su Jėzumi, iš pažiūros turime atsisakyti daugelio
dalykų, turime pakelti mums skirtas naštas, privalome skirti daug dėmesio mus supantiems
žmonėms, tačiau vakare ramiai užmiegame, nes neturime ko gėdytis, nes žinome, kad
dieną praleidome kaip įmanydami geriau, žinome, kad mūsų gyvenimas turi prasmę ir
tikslą, kurio siekiame ir žinome, kad ta diena tikrai ateis.
Be Dievo kiekviena
diena žmogų vis labiau lenkia prie žemės, su Juo jau dabar išgyvename niekuomet negęstančią
dieną, nežiūrint kai kurių atsižadėjimų, jaučiame ramybę savo širdyje…