Ekumeninės piligrimystės padeda krikščionims pažinti vienas kitą
Ekumeninis judėjimas ir ekumeninis dialogas tarp krikščioniškų konfesijų jau yra taip
įsibėgėjęs, kad ekumeniniai susitikimai yra tapę normalia Bažnyčių gyvenimo dienotvarke.
Kaip
žinia, katalikų Bažnyčia į ekumeninį judėjimą aktyviai įsiliejo po Vatikano II Susirinkimo
(1962-65). Iki to laiko ekumeniniame judėjime dalyvavo pavieniai katalikai ar katalikiškos
organizacijos. Tuo tarpu po Vatikano II Susirinkimo jau visos katalikų Bažnyčios lygiu
buvo paliekama pasyvi elgsena, dažnai apsiribojusi kvietimu nekatalikams grįžti į
katalikybę, ir pradėta eiti aktyvaus dialogo keliu, pradėta ieškoti įvairių vienybės
laipsnių ir formų.
Vatikano II Susirinkimo tėvai ekumenizmui skyrė programinį
dokumentą, dekretą ekumenizmui „Unitatis redintegratio“. Šiandien jau reiktų enciklopedinės
apimties knygos, kad pavyktų sudėti visus svarbesnius dokumentus, pasisakymus, pareiškimus,
bendras deklaracijas ekumenizmo tema katalikų Bažnyčioje.
Vienas iš dekrete
„Unitatis redintegratio“ minimų ekumenizmo principų, kuris vėliau buvo gerokai išplėtotas,
yra krikščionių tarpusavio pažinimas. Dekrete buvo pažymėta, kad tinkamai parengti
katalikai turi geriau pažinti kitų krikščionių „mokymą ir istoriją, dvasinį ir liturginį
gyvenimą, religinę psichologiją ir kultūrą. Tam tikslui daug padeda abiejų pusių susitikimai
(...)“. Ir iš tiesų, kaip be vienas kito pažinimo galima kalbėti apie dialogą? Šiandien
jau daugelis pripažins, kad abipusis vienas kito pažinimas padeda ne tik kalbėtis
ar geriau suvokt savo paties tapatybę, bet ir sklaidyti senas, kartais daugiaamžes
nuoskaudas, neigiamus stereotipus ir nusistatymus, dažniausiai šiandien jau praradusius
bet kokį pagrindą, bet vis dar užsifiksavusius kolektyvinėje sąmonėje.
Vienas
kito pažinimo, bendros patirties galima siekti įvairiais būdais. Vienas iš jų, vis
labiau populiarėjantis yra bendros ekumeninės piligriminės kelionės po krikščioniškas
vietas, kurios gali būti svarbios visiems krikščionims arba vieno krašto istorijai.
Žinoma,
visiems krikščionims svarbios yra Šventosios Žemės vietos, dabartinio Izraelio, Palestinos,
Jordanijos teritorijose, kuriose vyko Biblijoje aprašyti įvykiai, kuriose buvo paskelbta
Geroji Naujiena ir kurios, tam tikra prasme, yra visų krikščionių „dvasinė tėvynė“.
Ekumeninės piligrimystės į Šventąją Žemę jau rengiamos nuo seno. Kartu keliauja įvairių
konfesijų krikščionys, kurie aplanko įvairias Šventojoje Žemėje įsikūrusias bendruomenes.
Daug visiems krikščionims svarbių istorinių vietų yra apaštalo Pauliaus ir kitų apaštalų
aplankytose vietose Viduržemio jūros regione, taip pat ir Romoje.
Kitais atvejais
piligrimystė gali suartinti dviejų konfesijų krikščionis. Pavyzdžiui, katalikų ir
ortodoksų tikintieji ne kartą yra bendrai lankę Marijos kultui pašvęstus centrus,
vienuolynus, apsireiškimo vietose tiek lotynų, tiek ortodoksų pasauliuose.
Itin
žinomas ir populiarus jaunimo ekumeninių piligrimysčių centras yra Taizé kaimelis
Prancūzijoje, kuriame sau vietos ir bičiulių randa pačių įvairiausių konfesijų jauni
krikščionys iš viso pasaulio.
Piligriminės kelionės požymių turi ir kelionės
įvairioms Bažnyčioms įkūrimui reikšmingų figūrų pėdomis. Galima, pavyzdžiui, lankyti
vietas, kuriose gyveno ir dirbo Liuteris arba Kalvinas, liuteronų ir reformatų bendruomenių
tėvai. Minint Kalvino 500 gimimo metų jubiliejų 2009-aisiais buvo galima aplankyti
katalikų katedrą, susijusią su reformatoriaus veiklos pradžia, informaciniai plakatai
apie Kalviną buvo išdėlioti ir kai kuriose kitose Prancūzijos katalikų bažnyčiose.
(rk)