Prieš 10 metų palaimintaisiais buvo paskelbti popiežiai Pijus IX ir Jonas XXIII
Lygiai prieš dešimt metų, 2000-ųjų rugsėjo 3-ąją, Jonas Paulius II vadovavo iškilmingai
beatifikacijos ceremonijai, kurios metu du naujųjų laikų popiežiai, Pijus IX ir Jonas
XXIII buvo paskelbti palaimintaisiais.
Nors jie gyveno skirtinguose šimtmečiuose,
abu juos vienija tai, kad sušaukė du paskutiniuosius katalikų Bažnyčios Susirinkimus:
Vatikano I Susirinkimą 1868 metais ir Vatikano II Susirinkimą 1962 metais. Jau pats
Susirinkimų sušaukimo faktas liudija, jog abu Bažnyčios ganytojai gyveno tais laikais,
kai reikėjo didelių sprendimų.
Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“
publikavo du straipsnius, kurie trumpai supažindina su abiejų ganytojų asmenybėmis
ir veikla.
Pirmajame apie popiežių Pijų IX pasakoja Bažnyčios istorikas Walter
Brandmuller, Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininkas emeritas.
Pijaus
IX pontifikatas yra pats ilgiausias Bažnyčios istorijoje. Išrinktas popiežiumi 1848
metais jis vadovavo Bažnyčiai iki pat savo mirties 1878 metais, sudėtingu XIX amžiaus
istorijos periodu. Jam teko susidurti su Prancūzijos revoliucijos palikimu, su popiežiaus
valstybės dingimu po šiuolaikinės Italijos valstybės įsteigimo, su neseniai gimusiais
liberaliais ir socialistiniais judėjimais, per visą Europą nusiritusiomis revoliucijomis.
Pijaus IX vardas taip pat siejamas su Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma, kurią vėliau
patvirtins Dievo Motinos apsireiškimas Lurde, ir popiežiaus neklystamumo dogma. Pijus
IX taip yra „Syllabus errorum“, jo laikmečio klaidų sąrašo iniciatorius. Istorikų
vertinimai nesutampa: anot vienų, Pijus IX buvęs liberalas ir reformatorius, pasak
kitų – antimodernistas.
Tuo tarpu Brandmuller kviečia atsisakyti įprastų klišių
ir stereotipų apie Pijų IX, kurie supaprastina šio popiežiaus pontifikatą. Anot jo,
norint suprasti Pijaus IX veikimą, reikia platesnės perspektyvos vertinimo nei Italijos
politinė istorija, kaip yra įprasta daryti.
Pasak istoriko, Pijus IX buvo
didelio dvasingumo žmogus ir jo sprendimai buvo ne politiniai, o religiniai. Tai visos
Bažnyčios ganytojas, matęs ne vien Italiją. Tai rodo ir pirmoji jo enciklika „Qui
pluribus“, parašyta 1846 metais, skirta proto ir tikėjimo santykiui. Šiandien aiškiai
matome šios temos fundamentalumą katalikybei ir galime įvertinti Pijaus IX toliaregiškumą.
Šiame dokumente ir kitomis progomis popiežius stengėsi apsaugoti katalikišką doktriną
nuo dviejų kraštutinumų, nuo proto suabsoliutinimo ir nuo proto nuvertinimo, ieškodamas
teisingos pusiausvyros. Šiai temai skirta viena iš dviejų Vatikano I Susirinkimo 1870
metais patvirtintų dogmatinių konstitucijų „Dei fillius“.
Apie Jono XXIII pontifikatą
dienraščiui „L‘Osservatore Romano“ pasakojo dar gyvas jo liudininkas, garbaus amžiaus
arkivyskupas Loris Francesco Capovilla, buvęs Jono XXIII sekretorius. Nepaisant to,
kad Jonas XXIII buvo išrinktas apaštalo Petro įpėdiniu jau sulaukęs 77 metų, jis nusipelnė
Bažnyčios „atjaunintojo“ vardo. Trys, pasak arkivyskupo Capovilla, buvo Jono XXIII
dideli planai: sušaukti Susirinkimą, sušaukti pirmąjį Vyskupų sinodą ir atnaujinti
kanonų teisės kodeksą.
Arkivyskupas Capovilla pasakojo apie tą dieną, kurią
Jonas XXIII paskelbė apie naujo Susirinkimo sušaukimą. 1959 metų sausio 25 dienos
ryte popiežius atsikėlė dar švintant, sukalbėjo Viešpaties Angelo maldą, aukojo Mišias
savo koplyčioje, ilgai meldėsi, trumpam prisėdo prie rašomojo stalo peržvelgti kai
kuriuos dokumentus, o vėliau automobiliu išvyko į šv. Pauliaus už Mūrų baziliką, kurioje
po dar vienų Mišių turėjo eiti į abatijos kapitulos salę ir vidudienį susirinkusiems
kardinolams paskelbti apie šaukiamą visuotinį Susirinkimą.
Mišios užsitęsė
ilgiau nei numatyta, tad Jonas XXIII į kapitulos salę pateko šiek tiek po vidurdienio.
Tad paradoksaliai žiniasklaida, lygiai vidudienį paskelbusi komunikatus apie Susirinkimą,
tai padarė šiek tiek anksčiau nei popiežius kardinolų akivaizdoje.
Su savimi,
prisimena arkivyskupas Capovilla, Jonas XXIII turėjo 13 ranka prirašytų lapų, kuriuose
apmąstoma vėliau Vatikano II Susirinkimo dokumentuose išryškėsianti tema: kaip pristatyti
pilną krikščionišką žinią mūsų dienų moderniam žmogui? Popiežius mirė 1963 metais,
Susirinkimui įpusėjus, tačiau niekas neabejoja jo įžvalgų įtaka svarbiausiems Susirinkimo
dokumentams. (rk)