Rugpjūčio 26 dieną, sulaukęs 91 metų, Ispanijoje mirė vienas iš originaliausių XX
amžiaus teologų Raimon Panikkar, žymus lyginamųjų religijų studijų profesorius, tarpreliginio
dialogo rėmėjas.
Raimon Panikkar gimė 1918 metais. Jo tėvas buvo indas, išpažįstantis
induizmą, o motina ispanė katalikė. Jaunuolis baigė jėzuitų mokyklą, vėliau Barselonoje
pradėjo filosofijos, religijos bei teologijos studijas. Deja, netrukus jas nutraukė
Ispanijos pilietinis karas 1936. Tačiau per tėvą indą gauta Didžiosios Britanijos
pilietybė leido Panikkar išvykti į Vokietiją, į Bonos universitetą. Bet ir šį turėjo
palikti 1939 metais, II Pasaulinio karo pradžioje.
Grįžęs į Ispaniją, nepaisant
sunkių karo metų, Raimon Panikkar nenustojo dirbti ir 1946 metais apsigynė pirmąjį
iš trijų savo daktarinių tezių Madrido universitete, filosofijos srityje.
1940
metais Raimon Panikkar artimai susipažino su „Opus Dei“ įkūrėju Escriva de Balaguer.
Su pastarojo padrąsinimu pasirinko kunigystės kelią ir tais pačiais 1946 metais gavo
kunigo šventimus. Aktyviu „Opus Dei“ nariu Pannikar išbuvo per dvidešimt metų.
Vis
dėlto praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje jo laukė didelis lūžis: 1954 metais
teologas nuvyko į savo tėvo kraštą, į Indiją, į kultūriškai ir religiškai visiškai
skirtingą pasaulį, lyginant su jo jaunystės krikščioniška Europa. Ši kelionė nulėmė
jo teologinių ieškojimų perorientavimą.
Indijoje Raimon Panikkar didelę įtaką
padarė keletas kitų europiečių vienuolių, kurie bandė krikščionišką gyvenimą išreikšti
per induizmo ir budizmo formas. Jei krikščionybė, istoriškai gimusi žydų tradicijoje,
galėjo pasinaudoti graikų ir romėnų kultūrinėmis tradicijos, sąvokomis, išraiška,
kodėl negalėtų pasinaudoti induizmo ir budizmo tradicijomis?
Šia prielaida
paremtus apmąstymus 1961 metais Raimon Panikkar pateikė kaip daktaro tezę, pavadintą
„Nepažįstamas induizmo Kristus“, šį kartą iš teologijos, Popiežiškajame Laterano universitete.
Kelerius
metus teologas dėstė įvairias religines disciplinas Romos universitetuose, turėjo
galimybę sudalyvauti Vatikano II Susirinkimo darbuose, o 1964 metasi trumpam grįžo
į Indiją.
1966 metais prasidėjo teologo „amerikietiškasis“ periodas. Su vieno
Harvardo profesoriaus rekomendacija Raimon Panikkar atvyko į JAV ir čia gyveno aktyvų
akademinį gyvenimą iki pat 1987 metų, neretai grįždamas į Indiją, nuvykdamas ir į
Pietų Ameriką, nors pagrindinė jo darbovietė buvo Kalifornijos universitetas.
1987
metais teologas grįžo į Ispaniją, į Kataloniją, į mažą Tavertet kaimelį Pirėnų papėdėje,
kuriame įsigijo namus ir liko iki pat savo mirties. Nors baigęs aktyvią akademinę
karjerą, iš viešojo gyvenimo teologas neskubėjo pasitraukti: rašė daug straipsnių
ir komentarų, įvairių universitetų ir institucijų kvietimu keliavo skaityti konferencijų
po daugelį šalių. Mokant tuziną kalbų tai nebuvo sunku.
Aktyvi akademinė veikla
ir originalus mąstymas sukryžiavo Raimon Panikkar kelius su kitais teologais, kurie
laikomi didžiausiais XX amžiaus katalikybės protais: kardinolu Jean Danielou, Yves
Congar, kardinolu Hans Urs von Balthasar.
Tarp šimtų skaitytų konferencijų
buvo ne viena, kurias daugelis akademikų galėtų su pasididžiavimu įrašyti į savo biografiją,
nes vien kvietimas į jas jau yra didelis pripažinimas: tai William Noble vardo konferencija
Harvarde 1973, Thomas Merton konferencija Kolumbijoje 1982, Gifford konferencijos
Edinburgo universitete 1989 metais. (rk)