Italijoje audrą sukėlė Libijos diktatoriaus kalbos apie būsimą islamišką Europą

Tikrą audrą Italijos žiniasklaidoje sukėlė Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio kalbos apie islamišką Europos ateitį. Jau kelis dešimtmečius Libiją valdantis pulkininkas Gaddafi, atvykęs į Romą paminėti Italijos ir Libijos draugystės ir bendradarbiavimo sutarties pasirašymo antrųjų metinių, viename susitikime, į kurį buvo pakviesta penki šimtai italių merginų, jas paragino pereiti į islamą, nes, pasak Libijos diktatoriaus, anksčiau ar vėliau vis tiek visoje Europoje įsiviešpataus islamas.

Šitie žodžiai visų pirma privertė nepatogiai pasijusti premjerą Berlusconį, kuris, prašomas pasiaiškinti, lakoniškai pareiškė, kad tai tik folkloras.

Libija nuo seno glaudžiai susijusi su Italija. Vienu metu Libija buvo Italijos kolonija, vėliau protektoratas. Taip pat ir po vadinamosios Gaddafio revoliucijos, staigiai nutraukti ekonominiai ryšiai greit buvo atkurti. Pagrindinis Italijos ekonominis interesas Libijoje – tai nafta ir dujos. Pastaruoju metu taip pat susitarta dėl nelegalios migracijos kontrolės, nes būtent iš Libijos išplaukia į Italiją atvykstančių nelegalių imigrantų dauguma. Matyt dėl šių priežasčių, italai toleruoja ekstravagantiško diktatoriaus pareiškimus.

Vis dėlto, pastaroji jo tirada apie islamišką Europos ateitį, sulaukė labai audringų reakcijų. Visų pirma parlamentinės opozicijos atstovai reikalavo, kad vyriausybė pamąstytų su kuo ji sudarė sandėrius. Pasak buvusio Italijos krikščionių demokratų lyderio Rocco Buttiglione, tai labai iškalbus pavyzdys, bylojantis apie pinigų galią. Apie neleistiną akibrokštą užsiminė ir kai kurie Italijos katalikų Bažnyčios atstovai. Nepatogiai pasijuto ir Italijoje gyvenantys musulmonai. Jų atstovai suskubo aiškintis, kad jie neturi jokių prozelitinių ketinimų.

Šventasis Sostas pastarųjų faktų nekomentavo. Bene vienintelį neoficialių vertinimą italų spaudai duotame interviu pateikė Tautų evangelizavimo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Robert Sarah, beje, pats kilęs iš Gvinėjos, tai yra šalies, kurios gyventojų absoliuti dauguma išpažįsta islamą. Pasak arkivyskupo, pastarasis atvejis turėtų būti pamoka Europos krikščionims. Problema yra ne tariamos islamo ofenzyvos pavojus, bet pačių europiečių reliatyvizmas ir religinis abejingumas.