XXII eilnis sekmadienis

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. (Lk 14,1.7-14)

SVARBIAUSIA VIETA, Mons. Adolfas Grušas

Jėzus pastebėjo vieną savo laikmečio politikos veikėjų ir kunigų ydą: stengtis pasirodyti viešumoje, didžiuotis savo išskirtinumu, bet kokia kaina pabrėžti savo galimybę vadovauti tautai.
Tiesą sakant, vargu ar nuo tų laikų kas nors labai pasikeitė…
Be abejo, tam tikriems asmenims, užimantiems konkrečią vietą visuomenėje, neįmanoma likti nepastebėtiems, tačiau Jėzus savotiškai išjuokia pasipūtusį elgesį žmonių, manančių, kad jie yra labai svarbūs ir savo didybės požymiu laikančių tai, kaip jie atrodo viešumoje. Gaila tiktai, kad jie nesirūpina, kaip iš tiesų reikia elgtis svarbiam ir įtakingam žmogui…
Vertindami šiuos laikus, turėtume pripažinti, kad troškimas būti pastebėtiems apsėdo vos ne visus žmones. Daugiausiai žiūrimos laidos televizijoje yra susijusios su lindimu į asmeninį žmogaus gyvenimą ir bene keisčiausia, kad tie, kurių gyvenimas demonstruojamas visai šaliai, nesipiktina, nes yra tarsi apsėsti troškimo būti pastebėtais, pasirodyti, įgyti bent kiek vertės šiame supervyrų ir supermoterų pasaulyje.
Netgi paauglių akyse galima įžvelgti baimę likti nepastebėtais, tarsi jie neegzistuotų, kuo nors neišsiskyrę suaugusiųjų pasaulyje, kuris vertina tik tai, kas matoma. Todėl elgiamasi taip, „kaip visi“, sakoma tai, ką įvertins dauguma, įtakojama masinės kultūros. Savo ruožtu teigiama, kad tai yra vienintelis žmogaus vertas kelias ir vidinis nepasitenkinimas kyla iš to, kad žmogus liko nepastebėtas. Tai vizija, matanti tik išorę, drįsčiau pasakyti, vizija, kurioje nėra vietos Dievui.
Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus mums sako ką kita: neprivalome stengtis pademonstruoti savęs, pasirodyti kitiems. Tai negali tapti mūsų vidiniu poreikiu, nes mūsų vertė slypi kitur. Tai ne savo paties vertės suvokimas, kuris kaip tik lengvai ir atveda prie išorinės puikybės, bet supratimas, kad Dievas myli mus.
Šventasis Raštas sako mums, kad esame didingi, nes turime begalinę vertę Dievo akyse. Jokios reikšmės neturi nei mūsų ribotumas, nei vidinė baimė. Nesvarbu, ką kiti mano apie mus: mes didingi, nes esame Dievui labai brangūs. Tai supratus, nebėra prasmės stengtis pasirodyti, užsispyrusiai ieškoti galimybės būti pastebėtiems, kurią pasaulis suteikia keliems išrinktiesiems, o nuo mūsų nusigręžia. Mes esame didingi, jei ir niekuomet nelaimėsime aukso medalių, o mūsų paprastas gyvenimas ištirps jau vienos kartos atsiminimuose. Mūsų didybė kyla iš Dievo, kuris visada viską atsimena ir viską įvertina.
Šios didybės mes negalime iškeisti į tuščią troškimą gyventi išore. Tai nėra draudimas būti viešumoje, tačiau reiškia krikščionio pastangas išorėje parodyti savo vidines vertybes. Tada jau nebėra reikalo stengtis atsisėsti pirmoje vietoje: Dievas, kuris pažįsta mūsų širdis geriau, negu mes patys jas pažįstame, lieka svarbiausiu mūsų troškimu. Jis ir tik Jis gali apsaugoti mus ir nuo netikrų šių laikų pranašų.
Vadinasi, kalbame apie nusižeminimą, dorybę, kurią nepasiekiama vadina šių laikų pasaulis, bet kuri tiesia kelią į susitikimą su Dievu.
Nusižeminimas: sunki pusiausvyra tarp savo ribotumo suvokimo ir tų didelių dalykų, kuriuos Dievas atlieka mumyse.
Išlaikyti tokią pusiausvyrą tikrai nėra lengva. Žmogus, sakantis, kad yra silpnas ir todėl įpuola į nuodėmes, Dievo akyse nėra nusižeminęs mokinys, bet depresuojantis menkysta. Tas, kuris savo silpnumą dangsto veidmainyste ir apsimetinėjimu, taip pat baigia, darydamas nuodėmes, nes savęs įvertinimas tokiu atveju būna paremtas tik grynai žmogiškomis ambicijomis.
Tikras Jėzaus mokinys, pažinęs begalinę Dievo meilę, visuomet su džiaugsmu priima savo sugebėjimus ir visa tai panaudoja, tarnaudamas Dievo Karalystės labui. Jis dėkoja Viešpačiui už atpažintų ir panaudotų dovanų gausybę, palengvinančią gyvenimą. Jis pažįsta savo trapumą, bet pernelyg dėl to nesijaudina, o su pasitikėjimu atiduoda tai Viešpačiui, žinodamas, kad jo silpnume aiškiausiai pasirodys Dievo šlovė.
Patikėkite: taip elgiantis, pasikeičia ir žmogaus gyvenimas, netgi neišvengiami sunkumai tampa galimybe augti dvasioje. Svarbus yra vien tik Dievas, vien tik Mokytojo buvimas pasidaro mūsų gyvenimo centru. Niekas niekur neišnyksta: nei pasaulis, nei mūsų žemiški džiaugsmai.
Tiktai mums visiškai praeina noras veržtis į pirmąsias vietas…