XXI eilinis sekmadienis

Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“. „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!' Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. (Lk 13, 22-30)

IŠGELBĖTIEJI

Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?

Pamaldus žmogus uždavęs Jėzui šį klausimą ir, matyt, priskaitantis save prie išgelbėtųjų, net nenujautė, į kokį širšyną pateko. Visais laikais žmones persekiojo pagunda žinoti, ar atitinkame nustatytas sąlygas, ar pakanka mūsų pastangų, kad užsitarnautume paaukštinimą, galiausiai: ar galime būti tikri, kad mums rezervuota vieta rojuje?…

Ši pagunda ypač puola mus, Jėzaus mokinius, tada, kai prarandame laukimo pojūtį, kada mums neberūpi, koks yra tikrasis mokinio pašaukimas, kai pradedame manyti, jog mūsų tikėjimas yra tarsi saugaus miesto siena ir mums visiškai nėra reikalo statyti sargybinių. Tarsi savotiškas vėžys ši pagunda užpuola mus, kai, įgiję jaudinančią tikėjimo patirtį, pasijuntame atsidūrę „išrinktųjų“ grupėje, ir su užuojauta bei sunkiai slepiama panieka žvelgiame į „kitus“, kurie nesupranta, nepažįsta, nelanko bažnyčios, o joje atsidūrę, Šventųjų Mišių metu nuobodžiauja, nesugeba suvokti tikėjimo visumos bei vertės, kurie nesupranta ir mūsų, mus puola ir įžeidinėja, teisia ir pasmerkia.

Vis dėlto šio sekmadienio Evangelijoje savo pamokymus Viešpats skiria ne „tiems“, esantiems kažkur toliau, bet mums, kurie tariamės esą visuomet kartu su Juo. Išganytojas sako mums, kad, norint išlaikyti tikėjimą, reikia pastangų, kaip kad mėginant prasisprausti pro siaurus vartus. Gyvenimas susideda iš aukštumų ir žemumų, iš pakylėjančių akimirkų ir, atrodytų, bevaisių pastangų, tačiau kitokio būdo nugyventi mums skirtus metus nėra.

Antrajame Mišių skaitinyje iš laiško Žydams sakoma, kad mums gali tekti patirti tamsias ir sunkias akimirkas, kad taip patirtume galimybę atsiversti, kad būtume priversti pažvelgti į tikrąją esmę, o ne savo pačių įsivaizduotą tobulybę. Kiekvienas pasitaikantis išmėginimas mums duoda galimybę pasirinkti: galime susigūžti savyje ir prarasti norą keltis ir kovoti, arba rūpintis įsigilinti į savo dvasios vidų ir atskleisti sau Dievo veidą. Išbandymas gali tapti atsivertimo pradžia, nors, tiesą sakant, mielai to nedarytume.

Evangelija yra reikli. Tai nėra kažkas griežto ar neįveikiamai sunkaus, tačiau turime suprasti, jog joje mums atskleidžiamas autentiškas Dievo noras padaryti žmogų laimingu.

Mūsų pasaulis stengiasi kiek galima labiau supaprastinti gyvenimą ir panaikinti visus sunkumus. Tai puikus ketinimas, kuriam visi pritariame, bet reikia pripažinti, kad šis planas ne visuomet veikia. Pernelyg daug atpratusių nuo kovos žmonių dabar pasiduoda vos tik susidūrę su pirmaisiais sunkumais tiek darbe, tiek šeimos gyvenime. Jėzus moko mus: norėdami, kad Dievas mus rastų, ir trokšdami patys būti Dievo šviesoje, privalome dėl to stengtis, neieškodami palengvinimų. Einame per ankštus vartus. Tai nereiškia, jog privalome būti šaunuoliais, pirmūnais, liudijimą turinčiais pamaldžiais žmonėmis,- priešingai: pagal Jėzaus pasakytą palyginimą kaip tik tokie lieka lauke, nes jų nepažįsta Dievas, nes jie niekuomet nebuvo susitikę su Dievu, o tik su savo pačių įsivaizduotu tobulumu.

Norėdami įeiti į dangaus Karalystę, privalome nusimesti kaukes, tame tarpe ir pamaldumo kaukes, kurias užsidedame, kai tam matome reikalą.

Reikia viso gyvenimo, kad taptume krikščionimis, viso gyvenimo, kad taptume tikrais žmonėmis, viso gyvenimo, kad išsivaduotume nuo daugybės sąlyginumų, trukdančių mums suvokti Dievo didybę ir visagalybę mumyse. Reikia tik nepasiduoti jau susiformavusiam įpročiui, kuris reiškia patį liūdniausią krikščionių egzistavimą, būtent: tikėti, kad tikime, o savo jausmingumą, maldos būdą, patirtį Bažnyčioje laikyti vieninteliu būdu gyventi krikščionišką gyvenimą.

Viešpats kreipiasi į mus, savo mokinius, kviesdamas ieškoti tikėjimo esmės, atsiminti, kad Bažnyčioje nėra privilegijuotų vietų, kad budėjimas yra vienintelis būdas eiti Jėzaus pėdomis. Nėra pirmųjų, nėra apdovanotųjų ir išskirtinių, nėra turinčių išimtinę teisę vadintis ištikimaisiais. Yra tik viena: ištikimas ir tikras sielos ilgesys, kurį siekiame patenkinti, nuoširdžiai ieškodami Dievo savo širdyje.

Jėzus įspėja, kad tame kelyje mūsų laukia netikėtumai. Prie Viešpaties stalo pamatysime tuos žmones, kuriuos laikėme nusidėjėliais ir širdyje nuoširdžiai vertinome, kaip nusidėjėlius ir nutolusius nuo Dievo. Taip yra todėl, kad mes galime matyti tik išorę, o Dievas vertina žmogaus vidų. Jis vienintelis pažįsta žmogaus širdį, todėl visą sprendimą paliekame Jam, gi patys esame raginami, kiek tik pajėgsime, siekti tikro atsivertimo.

Turime stengtis daryti viską, kad tik Dievas mus atpažintų…

(Mons. Adolfas Grušas)