Mirė italų fizikas Nicola Cabibbo, Popiežiškosios mokslų akademijos pirmininkas

Rugpjūčio 16 dienos, pirmadienio, vakare Romoje, sulaukęs 75 metų, mirė garsus italų fizikas Nicola Cabibbo, ilgametis Popiežiškosios mokslų akademijos pirmininkas.

Nicola Cabibbo gimė 1935 metų balandžio 10 dieną. Baigęs teorinės fizikos studijas pradėjo sėkmingą mokslininko karjerą. 1963 metais, būdamas 28 metų, išplėtojo į tarptautinį lygį ji iškėlusią teoriją apie kvarkus, žinomą kaip „Cabibbo kampas“. Po dešimties metų du japonų tyrėjai galutinai išskleidė jo įžvalgas ir 2008 metais buvo įvertinti Nobelio fizikos premija. Jų sukurtas modelis vadinamas visų trijų mokslininkų vardu - „Cabibbo-Kobayashi-Maskawa matrica“.

Fizikas darbavosi Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) laboratorijoje Šveicarijoje, vykdė tyrimus ir dėstė garsiuose JAV Berkeley ir Harvardo universitetuose, vėliau grįžo į Italiją ir dirbo įvairiuose Romos universitetuose.

Mokslininko biografijoje daug tarptautinių premijų ir apdovanojimų, jis buvo Italijos nacionalinės Lincei akademijos ir JAV nacionalinės mokslų akademijos narys. 1986 metais popiežius Jonas Paulius II paskyrė fiziką Popiežiškosios mokslų akademijos nariu. 1993 metais Nicola Cabibbo tapo šios akademijos pirmininku ir ėjo šias pareigas iki pat mirties.

Popiežiškosios mokslų akademijos statute nurodyta, jog šios Akademijos tikslas yra skatinti įvairių disciplinų progresą ir apsvarstyti mokslinio pažinimo ryšius su socialine ir etine sfera. Vykdant šią statuto nuostatą Nicola Cabibbo teko koordinuoti daugybę Akademijos iniciatyvų ir konferencijų labai įvairiais klausimais. Štai tik kelios Akademijos konferencijų temos iš Cabibbo pirmininkavimo laikotarpio: mokslas ir visuomenė, geosferos ir biosferos sąveika su klimatu, mokslas ir darni plėtra, mokslas ir žmonijos ateitis, kultūrinė mokslo vertė, vanduo ir aplinka, žmogaus smegenys ir ugdymas, branduolinis nusiginklavimas ir vystimasis. (Daug konferencijų straipsnių ir aktų nesunkiai randami oficialioje Šventojo Sosto interneto svetainėje).

Viename 2008 metų interviu italų dienraščiui „La Repubblica“, dažniausiai nerodančiam didelių simpatijų katalikų Bažnyčiai ir tą sykį klaususiam ką mokslininkas veikia Popiežiškojoje mokslų akademijoje, priklausančiai Bažnyčiai, kuri esą nemėgsta mokslinės minties ir laisvės, Nicola Cabibbo paaiškino, jog Akademija yra „popiežiška“, bet ne „katalikiška“: tarp jos 80 narių yra mokslininkų katalikų, bet taip pat netikinčių ar išpažįstančių nekrikščionišką tikėjimą.

Akademija nesiekia pagrįsti religinių ar ideologinių nuostatų. Ji dalyvauja diskusijose, mokslininkams nevaržomai naudojantis tyrimų ir nuomonės laisve. Anot Cabibbo, vienas iš Akademijos uždavinių yra ginti mokslą pačios Bažnyčios viduje. Būtų blogai, jei Bažnyčia nesuprastų ir nebūtų informuota apie tai, kas dedasi mokslo pasaulyje. Žinoma, ne visi Bažnyčios žmonės yra vienodi: vieni fantastiškai atviri, kiti uždaresni. Tačiau tas pats pasakytina ir apie mokslo žmones.

Pats fizikas paskutiniuosius keliolika metų skyrė daug dėmesio, parašė nemažai straipsnių ir davė daug interviu mokslo ir tikėjimo, mokslo ir etikos, mokslo ir Biblijos sąveikos temomis. (rk)