Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.
Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos
sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios
Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas
tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!
Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis
mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O
Marija prabilo:
„Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi
Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai
nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man
Viešpats,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems,
kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios
širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius
gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos
ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip
buvo žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija
prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.
(Lk
1, 39-56)
TARNAVIMAS, NUGALINTIS MIRTĮ, Mons. Adolfas Grušas
Šios
iškilmės liturgija mums kalba apie dvi eisenas.
Pirmąją, šlovingą eiseną mums
antrajame Mišių skaitinyje aprašo apaštalas Paulius, kuris stengiasi kaip galima tiksliau
nusakyti kiekvieno asmens vietą joje: …Kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus,
tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Tai mirtį nugalėjusiųjų būrys, kuris seka
prisikėlusį Viešpatį. Jo prisikėlimo dėka buvo pradėtas naujas pasaulis, kovojantis
prieš mirtį. Mes visi irgi tikimės, kad galiausiai priklausysime tam ištikimųjų būriui.
Verta
atkreipti dėmesį į išsireiškimą: Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui
Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas.
Kristus nugali mirties
sukeltą nepaklusnumą. Sūnus, paklusdamas Tėvo valiai, lydės ir atiduos Tėvui visus,
kurie apsisprendė paklusti Meilei.
Toje eisenoje kartu su visais ir greta Kristaus
yra taip pat Marija, ištarusi Viešpačiui savąjį :“Tebūnie“.
Evangelija mums
kalba apie kitą eiseną, susidedančią iš vienos moters: Marija susiruošusi skubiai
iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą…
Jau ištarusi dangaus Tėvui : „Taip“, Marija
neliko užsidariusi savo didybėje. Ji išėjo, kad galėtų tarnauti.
Visi, kurie
Bažnyčioje gauna bet kokį įpareigojimą, privalo atlikti vienokį ar kitokį darbą, negali
likti abejingi šiam Marijos mums duotam ženklui.
Nė vienas negali užsidaryti
savyje, kontempliuodamas gautas privilegijas, netgi jei tai ir būtų, mūsų manymu,
priklausymas Kristui. Būtina nužengti nuo susikurtų pakylų ir leistis kelionėn, kad
iš tiesų mūsų gyvenimas būtų pašvęstas tarnavimui.
Kunigas negali likti užsidaręs
bažnyčioje, nežiūrint, kad yra daug norinčių jį padaryti šventos vietos įkaitu.
Kiekvienas
mokytojas turi mokėti nužengti nuo tribūnos ir būti kartu su mažiau išmanančiais,
kad galėtų juos pamokyti savo paties pavyzdžiu.
Taip pat ir nė vienas krikščionis
neturi teisės apsiriboti vien tik savimi.
Sekdami Marija, mes galime atskleisti
sau tikrąją tikinčio žmogaus gyvenimo prasmę.
Nė vienas, pažinęs Dievo Žodį,
negali pasilaikyti jo sau, bet yra kviečiamas, kaip ir Marija, dalytis juo su kitais.
Tas,
kuris nešioja savyje Kristų, niekada nenorės pasilaikyti Jo tik sau, nes Kristus atėjo
pas visus žmones.
Marija kartu su Kristumi skubanti pas savo giminaitę, tampa
malonės ženklu. Ji skuba džiūgaudama dėl to, kad Dievas pasirinko ją savo tarnaite.
Ji yra kupina Šventosios Dvasios, todėl jos žodžiai ir tarnavimas kitiems atneša šviesą,
palaimą ir paguodą.
Ji eina pati viena, tačiau liudija apie šlovę, laukiančią
visų ištikimųjų, savo gyvenimo tarnyste nugalėjusių mirtį.