Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmė

Pačiam rugpjūčio mėnesio vidurį, kai daugelis žmonių atostogauja ir ilsisi, Bažnyčia švenčia Mergelės Marijos paėmimo į dangų iškilmę. Tai vilties ir šviesos diena, nes visi žmonės, žemės keleiviai, Marijoje galime matyti visų mūsų laukiantį šlovingą likimą. Šiandien kontempliuojame Viešpaties Tarnaitę karališkame Dangaus spindėjime, į kurį jinai su siela ir garbingu kūnu nuėjo pirma mūsų. Žiūrime į ją kaip į nepalaužiamos vilties ženklą. Marijoje išsipildė nuolankiesiems ir teisiesiems Dievo duotas pažadas, kad galutinė pergalė nepriklausys blogiui ir mirčiai.

Šiandienė šventė kviečia pasitikėti Nekaltai Pradėtąja, kuri iš Dangaus aukštybių, kaip skaisti žvaigždė, rodo mums kasdienio mūsų žemiško gyvenimo kelią. Į Dangaus Jeruzalę paimta Nekalčiausioji Mergelė nuolat mus užtaria Garbės Karaliui. Marija padeda mums suprasti, kad tik dieviškame jos Sūnuje galime surasti tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Jinai mumyse stiprina galutinio tikslo troškimą, kurio link einame kaip istorijoje keliaujanti Dievo tauta.

Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmės genezė.

Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė skirtingai vadinama Rytų ir Vakarų krikščionių tradicijose. Lotynų apeigų katalikams tai Marijos Ėmimas į Dangų. Rytų krikščionys ją vadina Mergelės Marijos Užmigimu. Tačiau ir vieni, ir kiti liturgijoje mini tą pačią tikėjimo tiesą, kad Marija, būdama Nekaltai Pradėtoji Mergelė, Dievo Motina, tapo pirmuoju išganymą pasiekusiu žmogumi. Tikime kūno iš numirusių priskėlimą, o Mergelė Marija pirmoji su kūnu ir siela pasiekė išganymo garbę.

Šios tikėjimo tiesos patvirtinimo nerasime Šventajame Rašte. Apie Mariją Šventasis Raštas kalba mažai, o apie jos gyvenimą po Kristaus įžengimo į dangų iš viso nieko nesako. Tačiau, tikėjimo tiesa apie Mergelės Marijos paėmimą į dangų yra savaime suprantama, logiška kitų tikėjimo tiesų pasekmė. Jei tikime Mergelės Marijos ypatingu vaidmeniu išganymo istorijoje, jei tikime jos nekaltu prasidėjimu, jei tikime jos dieviška motinyste, tai ir jos žemiško gyvenimo pabaiga turėjo būti ypatinga ir šlovinga.

Nežinome kur Marija gyveno po Kristaus žengimo į dangų. Tradicija teigia, kad ją pasiėmė su savimi apaštalas Jonas ir kad Dievo Motina mirusi, tai yra užmigusi, kaip sako Rytų Tradicija, Efezo mieste. Tačiau mokiniai kape neradę jos kūno, o tik rožių žiedlapius. Kita tradicija teigia, kad Marija savo žemiško gyvenimo pabaigos sulaukusi Jeruzalėje. Kad Getsemanės sode, šalia tuščio Kristaus kapo, buvęs ir tuščias Marijos kapas.

Tikėjimas Marijos išaukštinimu danguje nelaukiant Paskutiniojo teismo Bažnyčioje buvo gyvas nuo pat pirmųjų amžių. Liturgines formas ankščiau jis įgavo Rytų tradicijoje. Jau septintojo amžiaus pradžioje Mergelės Marijos Užmigimo šventė buvo įvesta visoje Bizantijoje. Vakarų Bažnyčioje šios šventės pradžia siekia irgi gana senus laikus. Iš Rytų kilęs popiežius Sergijus I jau aštuntojo amžiaus pradžioje leido Romoje minėti Mergelės Marijos paėmimą į dangų. Šventės išvakarėse romiečiai iškilminga procesija eidavę iš Romos katedros – Laterano Išganytojo, dabartinės šv. Jono bazilikos, pro Koliziejų į Didžiąją Dievo Motinos baziliką ir ten, visą naktį, vykdavęs maldingas budėjimas.

Ilgainiui Dangun Ėmimo šventė paplito po visą Vakarų krikščioniją. Popiežius Pijus XII 1950 metais skelbdamas Dangun Ėmimo dogmą nepridūrė nieko ypatingai naujo, o tik oficialiai ir iškilmingai patvirtino ir sunormino tą seną tikėjimo tiesą, kuri nuo amžių buvo žinoma ir gyvai švenčiama visoje Bažnyčioje.