Popiežiaus bendroji audiencija. Kas yra kankinystė?

Popiežiaus bendroji audiencija šį trečiadienį vyko ne Vatikane, bet Castelgandolfe. Priminęs, kad šią savaitę liturgijoje minimas net kelių garsių šventųjų kankinių atminimas – diakono Lauryno, popiežiaus Ponciano, kunigo Ipolito, o taip pat mums artimesniais laikais gyvenusių šventųjų kankinių Kryžiaus Teresės Benediktos Editos Stein ir Maksimilijono Kolbe – bendrosios audiencijos katechezėje Šventasis Tėvas kalbėjo apie kankinystę, kaip visišką, beribę meilę Dievui.

Kas gi yra kankinystė? Kuo ji remiasi? Atsakymas paprastas, - sakė popiežius, - kankinystės pagrindas yra Jėzaus mirtis, ant kryžiaus iš meilės sudėta auka, kad mes turėtume gyvenimą. Kristus yra kenčiantysis tarnas, apie kurį kalba pranašas Izaijas. Kristus, save paaukojęs už daugelį, ragina, kad ir mes kiekvienas sektume jį meilės Tėvui ir žmonėms keliu. „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“, - sako jis. „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 38-39). Tai kviečio grudo logika: jis miršta tam, kad sudygtų ir gyventų. Jėzus yra tasai Dievo pasėtas kviečio grūdas, kuris kritęs į žemę leidžia, kad mirtis jį palaužtų ir įveiktų, tačiau kaip tik dėlto to jis gali duoti gausų derlių visam pasauliui. Tad ir kankinys yra tas, kuris seka Viešpatį iki galo, laisva valia sutikdamas mirti dėl pasaulio išganymo duoda didžiausią meilės ir tikėjimo liudijimą.

Čia vėl kyla klausimas: iš kurgi kankinys ima tiek jėgų ir drąsos? – tęsė katechezę Šventasis Tėvas. Iš artimo bendravimo su Kristumi, nes drąsa ryžtis kankinystei nepriklauso tik nuo žmogaus valios, bet yra atsakymas į Dievo pašaukimą, yra malonė, įgalinanti žmogų paaukoti savo gyvybę už Kristų ir Bažnyčią, o tuo pačiu ir už pasaulį. Skaitydami šventųjų gyvenimus neretai negalime atsistebėti su kokia drąsa ir ramybe jie pakėlė kankinimus ir mirtį. Jų silpnume pasireiškė Dievo galybė, paprastume tų, kas visada Juo pasitiki ir į Jį sudeda visas viltis. Tačiau čia taip pat svarbu pabrėžti, - sakė popiežius, - kad Dievo malonė nesumenkina ir nepanaikina žmogaus laisvės, bet ją sustiprina ir išaukština. Kankinys yra laisvas žmogus; laisvesnis už kitus. Jis nevaržomas jokios valdžios ir jokių pasaulio galių aukoja Dievui didžiausią auką. Jis aukoja savo gyvybę tapdamas Kristaus Kryžiaus aukos dalyviu. Trumpai tariant – kankinystė yra meilės auka atsiliepiant į begalinę Dievo meilę.

Mes, brangieji broliai ir seserys, - sakė Šventasis Tėvas, - turbūt ne visi esame pašaukti būti kankiniais, tačiau mus kiekvieną Dievo kviečia į šventumą, kviečia tobulai gyventi savo kasdienį krikščionišką gyvenimą, o tai reiškia, kad kasdien turime nešti savo kryžių. Ypač dabar, kai aplinkui laimi egoizmas ir individualizmas, turime kasdien stengtis, kad mumyse vis gausėtų meilės Dievui ir broliams, kad ji keistų mūsų gyvenimą, o tuo pačiu ir mus supantį pasaulį. Šventųjų kankinių užtariami prašykime Viešpatį, kad uždegtų mūsų širdis tokia meile, kokia Jis myli mus kiekvieną.