2010-08-07 15:31:11

Rytų Bažnyčių kongregacijos sekretorius italų katalikų spaudai duotame interviu aiškina kas yra Rytų Bažnyčios


Artėjant rudenį Vatikane vyksiančiam Artimųjų Rytų katalikų problemoms skirtams Vyskupų Sinodo susirinkimui, Italų kalba leidžiamas jėzuitų mėnraštis „Popoli“ vasariniame sudvigubintame rugpjūčio ir rugsėjo numeryje skelbia interviu su Rytų Bažnyčių kongregacijos sekretoriumi, iš Slovakijos Košice miesto kilusiu jėzuitu, arkivyskupu Cyrilu Vasiliu.

Kas yra Rytų Bažnyčios? Kokie pagrindiniai jų bruožai? Tai labai įvairios Rytų apeigų bendruomenės gyvenančios Egipte, Etiopijoje, Libane, Palestinoje, Sirijos, Jordanijoje, Irake, Irane, pietinėje Indijoje, Turkijoje, Graikijoje, Kipre, Albanijoje, Makedonijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kitose slaviškose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse bei Kaukaze. Be to, šių bažnytinių bendruomenių nariai taip pat gyvena diasporoje Vakarų Europoje ir Amerikoje. Visų šių Bažnyčių narių skaičius labai nedidelis – tik dvi dešimtys milijonų, lyginant su milijardu lotynų apeigų katalikų visame pasaulyje. Tačiau šios palyginti nedidelės Katalikų Bažnyčios dalies svarba glūdi tame, kad šitie tikintieji įkūnija Katalikų Bažnyčioje gyvuojančių tradicijų turtingumą ir Bažnyčios visuotinumą, susidedantį iš formų įvairovės.

Nuo pat krikščionybės istorijos pradžios susiformavo įvairios apeigos ir skirtingos bažnytinės administracijos formos. Ilgainiui, jau pirmajame tūkstantmetyje, atsirado ir skilimų, kuriuos nulėmė doktrinos formavimosi skirtumai, o kartais ir juridiniai bei politiniai nesusipratimai. Tačiau nemaža dalis ryšius su Roma nutraukusių bendruomenių vėliau atkūrė vienybę ir šitaip susiformavo dauguma šiandien gyvuojančių savo rytietiškoms tradicijos ištikimų, bet vienybėje su Roma gyvenančių katalikiškų Rytų Bažnyčių. Lyginant su mums įprastu lotynų apeigų Bažnyčios uniformiškumu, šios Bažnyčios skiriasi ne tik apeigomis, bet kartais ir savita ekleziologija. Ir tai yra dar vienas įrodymas, kad nepaisant įvairių skirtumų, vienybė yra įmanoma, kad svarbiausia – tikėjimo vienybė.

Rytų Bažnyčios taip pat skirstomos į keturis tipologinius laipsnius. Pirmajam laipsniui priklauso patriarchiškosios Bažnyčios, kurios turis savarankišką juridinę santvarką ir pačios renkasi savo patriarchus ir vyskupus (tai koptų, chaldėjų, armėnų, sirų, maronitų ir melkitų Bažnyčios); antrajam - Didžiųjų Arkivyskupų vadovaujamos Bažnyčios, kurios irgi yra savarankiškos, pačios renkasi vyskupus, tačiau aukščiausiojo vadovo išrinkimą turi aprobuoti Popiežius (pastarosioms priklauso Ukrainos ir sirų-malabarų Bažnyčios); trečią laipsnį sudaro metropolinės Bažnyčios (etiopų, sirų-malankarų, rumunų), kurių juridinis savarankiškumas mažesnis; galiausiai ketvirtoje pakopoje yra Bažnyčios „sui iuris“, pavaldžios Šventajam Sostui (pastarąją grupę sudaro Bulgarijos, Vengrijos, Graikijos Rytų apeigų Bažnyčios bei Križevči vyskupija, apimanti visą buvusią Jugoslaviją).

Toliau arkivyskupas Vasil pasakojo apie pačios Rytų Bažnyčių kongregacijos veiklą. Pirmiausia popiežius Pijus IX 1862 metais įkūrė Propaganda fide (dabartinės Tautų evangelizavimo) kongregacijos Rytų Bažnyčių skyrių. Savarankišką Rytų Bažnyčių kongregaciją 1917 metais įkūrė popiežius Benediktas XV. Rytų Bažnyčių kongregacijos funkcijos Rytų apeigų Bažnyčių atžvilgiu ir tokios pačios, kurias lotynų apeigų vyskupijų atžvilgiu vykdo Vyskupų, Klero, Vienuolijų ir Katalikiškojo ugdymo kongregacijos. Arkivyskupas Vasil taip pat paminėjo Romoje veikiančią Kongregacijai pavaldžią aukštąją mokyklą - Popiežiškąjį Rytų institutą, kuriame studijuoja visų pirma kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai iš krikščioniškųjų Rytų.

Bendrais bruožais pristačius visas Rytų Bažnyčias, dalis arkivyskupo Cyrilo Vasilio interviu buvo skirta specifinei Artimųjų Rytų katalikų situacijai. Pasak arkivyskupo, pati didžiausia Artimųjų Rytų katalikų problema yra ta pati ir nekintanti jau 1300 metų, tai yra – jau tiek laiko krikščionys Artimuosiuose Rytuose yra religinė, politinė ir kultūrinė mažuma. Vienur jų padėtis geresnė, kitur blogesnė, vienose šalyse gerbiamos mažumų teisės, kitose – mažumos vos toleruojamos, neturinčios jokių augimo perspektyvų. Tai savo ruožtu skatina migraciją, o atvykus į Vakarų šalis Rytų krikščionys susiduria su pavojumi būti asimiliuotais lotynų katalikų daugumos. Tad ir ši problema jau nuo seno yra Rytų Bažnyčių kongregacijos dėmesio akiratyje. Kalbant apie krikščionių migraciją, ir Katalikų Bažnyčios viduje susiduriama su panašiomis problemomis, kurios iškyla bendrame migracijos kontekste. Reikia siekti ne atvykėlių ištirpdymo vietinėse bendruomenėse, bet autentiško daugiakultūriškumo, kuriame būtų apsaugota ir Rytų katalikų apeigų specifika, ir juridinis savitumas, ir visi kiti jų bruožai.








All the contents on this site are copyrighted ©.