Rytų Bažnyčių kongregacijos sekretorius italų katalikų spaudai duotame interviu aiškina
kas yra Rytų Bažnyčios
Artėjant rudenį Vatikane vyksiančiam Artimųjų Rytų katalikų problemoms skirtams Vyskupų
Sinodo susirinkimui, Italų kalba leidžiamas jėzuitų mėnraštis „Popoli“ vasariniame
sudvigubintame rugpjūčio ir rugsėjo numeryje skelbia interviu su Rytų Bažnyčių kongregacijos
sekretoriumi, iš Slovakijos Košice miesto kilusiu jėzuitu, arkivyskupu Cyrilu Vasiliu.
Kas yra Rytų Bažnyčios? Kokie pagrindiniai jų bruožai? Tai labai įvairios
Rytų apeigų bendruomenės gyvenančios Egipte, Etiopijoje, Libane, Palestinoje, Sirijos,
Jordanijoje, Irake, Irane, pietinėje Indijoje, Turkijoje, Graikijoje, Kipre, Albanijoje,
Makedonijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kitose slaviškose Vidurio ir Rytų Europos
valstybėse bei Kaukaze. Be to, šių bažnytinių bendruomenių nariai taip pat gyvena
diasporoje Vakarų Europoje ir Amerikoje. Visų šių Bažnyčių narių skaičius labai nedidelis
– tik dvi dešimtys milijonų, lyginant su milijardu lotynų apeigų katalikų visame pasaulyje.
Tačiau šios palyginti nedidelės Katalikų Bažnyčios dalies svarba glūdi tame, kad šitie
tikintieji įkūnija Katalikų Bažnyčioje gyvuojančių tradicijų turtingumą ir Bažnyčios
visuotinumą, susidedantį iš formų įvairovės.
Nuo pat krikščionybės istorijos
pradžios susiformavo įvairios apeigos ir skirtingos bažnytinės administracijos formos.
Ilgainiui, jau pirmajame tūkstantmetyje, atsirado ir skilimų, kuriuos nulėmė doktrinos
formavimosi skirtumai, o kartais ir juridiniai bei politiniai nesusipratimai. Tačiau
nemaža dalis ryšius su Roma nutraukusių bendruomenių vėliau atkūrė vienybę ir šitaip
susiformavo dauguma šiandien gyvuojančių savo rytietiškoms tradicijos ištikimų, bet
vienybėje su Roma gyvenančių katalikiškų Rytų Bažnyčių. Lyginant su mums įprastu lotynų
apeigų Bažnyčios uniformiškumu, šios Bažnyčios skiriasi ne tik apeigomis, bet kartais
ir savita ekleziologija. Ir tai yra dar vienas įrodymas, kad nepaisant įvairių skirtumų,
vienybė yra įmanoma, kad svarbiausia – tikėjimo vienybė.
Rytų Bažnyčios taip
pat skirstomos į keturis tipologinius laipsnius. Pirmajam laipsniui priklauso patriarchiškosios
Bažnyčios, kurios turis savarankišką juridinę santvarką ir pačios renkasi savo patriarchus
ir vyskupus (tai koptų, chaldėjų, armėnų, sirų, maronitų ir melkitų Bažnyčios); antrajam
- Didžiųjų Arkivyskupų vadovaujamos Bažnyčios, kurios irgi yra savarankiškos, pačios
renkasi vyskupus, tačiau aukščiausiojo vadovo išrinkimą turi aprobuoti Popiežius (pastarosioms
priklauso Ukrainos ir sirų-malabarų Bažnyčios); trečią laipsnį sudaro metropolinės
Bažnyčios (etiopų, sirų-malankarų, rumunų), kurių juridinis savarankiškumas mažesnis;
galiausiai ketvirtoje pakopoje yra Bažnyčios „sui iuris“, pavaldžios Šventajam Sostui
(pastarąją grupę sudaro Bulgarijos, Vengrijos, Graikijos Rytų apeigų Bažnyčios bei
Križevči vyskupija, apimanti visą buvusią Jugoslaviją).
Toliau arkivyskupas
Vasil pasakojo apie pačios Rytų Bažnyčių kongregacijos veiklą. Pirmiausia popiežius
Pijus IX 1862 metais įkūrė Propaganda fide (dabartinės Tautų evangelizavimo) kongregacijos
Rytų Bažnyčių skyrių. Savarankišką Rytų Bažnyčių kongregaciją 1917 metais įkūrė popiežius
Benediktas XV. Rytų Bažnyčių kongregacijos funkcijos Rytų apeigų Bažnyčių atžvilgiu
ir tokios pačios, kurias lotynų apeigų vyskupijų atžvilgiu vykdo Vyskupų, Klero, Vienuolijų
ir Katalikiškojo ugdymo kongregacijos. Arkivyskupas Vasil taip pat paminėjo Romoje
veikiančią Kongregacijai pavaldžią aukštąją mokyklą - Popiežiškąjį Rytų institutą,
kuriame studijuoja visų pirma kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai iš krikščioniškųjų
Rytų.
Bendrais bruožais pristačius visas Rytų Bažnyčias, dalis arkivyskupo
Cyrilo Vasilio interviu buvo skirta specifinei Artimųjų Rytų katalikų situacijai.
Pasak arkivyskupo, pati didžiausia Artimųjų Rytų katalikų problema yra ta pati ir
nekintanti jau 1300 metų, tai yra – jau tiek laiko krikščionys Artimuosiuose Rytuose
yra religinė, politinė ir kultūrinė mažuma. Vienur jų padėtis geresnė, kitur blogesnė,
vienose šalyse gerbiamos mažumų teisės, kitose – mažumos vos toleruojamos, neturinčios
jokių augimo perspektyvų. Tai savo ruožtu skatina migraciją, o atvykus į Vakarų šalis
Rytų krikščionys susiduria su pavojumi būti asimiliuotais lotynų katalikų daugumos.
Tad ir ši problema jau nuo seno yra Rytų Bažnyčių kongregacijos dėmesio akiratyje.
Kalbant apie krikščionių migraciją, ir Katalikų Bažnyčios viduje susiduriama su panašiomis
problemomis, kurios iškyla bendrame migracijos kontekste. Reikia siekti ne atvykėlių
ištirpdymo vietinėse bendruomenėse, bet autentiško daugiakultūriškumo, kuriame būtų
apsaugota ir Rytų katalikų apeigų specifika, ir juridinis savitumas, ir visi kiti
jų bruožai.