Devynioliktasis eilinis sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.

Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti' ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.

Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. (Lk 12, 32-48)


KRIKŠČIONIO GYVENIMAS

Atrodytų, visai netikėtai į eilinių sekmadienių Mišiose skaitomų Evangelijos ištraukų eilę įsiterpia Jėzaus priminimas apie pareigą budėti, laukiant Viešpaties atėjimo. Esame įpratę, kad tokie įspėjimai skaitomi liturginių metų pabaigoje ir ypač Advento pradžioje, tapdami tarsi pagrindine mintimi, besirengiant Kalėdų šventėmis, ir drauge primindami galutinį žmogaus tikslą.

Vis tiktai šio sekmadienio palyginimai daugiau kalba ne apie pasyvų laukimą ir dėmesį savo vidiniam pasirengimui, bet apie gyvenimo stilių, kurio privalo laikytis krikščionis. Viešpats keliais trumpais palyginimais savo mokiniams primena, kad jie turėtų neužmiršti, jog jie, gresiant įvairiems pavojams, keliauja į Tėvo namus, tačiau savo ištikimybę Dievui įrodys išmintingu elgesiu, kurį parodo šios žemės reikaluose.

Tiesa, kai kas mėgina tvirtinti, jog budėjimas ir ištikimybė Dievui pirmiausia išreiškiami sugebėjimu išlaikyti tradiciją.

Vis tiktai, įsiklausant į Jėzaus pamokymus, pakaktų pasakyti tiek: žvilgsnis į amžinybę neleidžia mums pamiršti dabarties, o atsivėrimas ateičiai tikrai nereiškia mėginimų atkurti praėjusius dalykus.

Praeitis yra svarbi, tačiau naudinga daugiau kaip postūmis, paskata eiti pirmyn, bet jokiu būdu ne raginimas grįžti atgal. Išsaugoti atmintį – nereiškia bet kokia kaina atstatinėti visa, kas jau praėjo.

Išganytojo palyginimai atmeta apsnūdusių, nusivylusių, pavargusių siekti naujų dalykų krikščionių gyvenimo stilių.

Priešingai, Jis ragina visus krikščionis (neišskiriant ir vadovų), nuoširdžiai darbuotis sielų gerovei, nebijoti atsiverti nelauktiems įvykiams, nepamiršti, jog į mūsų kasdienybę gali įsiveržti daug iš anksto nenumatytų dalykų ir pasitikti juos su išmintimi ir viltimi, kad Dievas niekuomet mūsų neapleis.

Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota,- sako Išganytojas.

Mums nėra lengva įsisąmoninti, kad kiekvienam iš mūsų buvo duota “daug”. Nežinia, gal bijodami atsakomybės, gal savotiškai demonstruodami savo nesugebėjimą, žmonės šiuo atveju mėgsta rodyti pirštu į žinomus asmenis, užimančius aukštus postus, išsiskiriančius turtu ir pasisekimais, gerbiamus visuomenėje…

Keista, kad žmonės taip menkai įvertina save pačius…

Kiekvienas iš mūsų gavo gyvybę, kurią privalo išsaugoti ir puoselėti, gavo nemirtingą sielą, kuri taip dažnai laikoma tarsi nereikšminga būties dalele.

Kuomet mums reikės duoti ataskaitą, tikrai nepakaks, jei sakysime, kad išsaugojome gautą lobį.

Dievas mums davė gyvenimą, kad išdrįstume keliauti pirmyn, o ne baimingai sustingtume, susidūrę su pasaulio pavojais.

Jei rūpinsimės vien tik išlaikyti tikėjimą, neišvengiamai jį sumenkinsime. Jei mūsų laukimas apsiribos tik formaliomis praktikomis bei iškilmingais renginiais, mums gresia pavojus atsidurti tarno, kuris, anot Kristaus žodžių, žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, vietoje.

Taip gali atsitikti, jei mes bijosime gyventi… (Mons. Adolfas Grušas)