„Paulius VI – patriotas“

Rugpjūčio 6-ąją, Kristaus Atsimanymo šventės dieną, sukako 32 metai nuo Dievo Tarno popiežiaus Pauliaus VI mirties. Paulius VI - Giovanni Battista Montini, sulaukęs beveik 81 metų amžiaus, penkiolika metų vadovavęs Bažnyčiai, mirė 1978 m. rugpjūčio 6 d. Castelgandolfo vasaros rūmuose.

Penktadienį po pietų Šventojo Petro bazilikoje buvo aukojamos Mišios už popiežių Paulių VI. Koncelebracijai vadovavo vyskupas Marcello Semeraro, vadovaujantis Albano vyskupijai, kurios teritorijoje yra Castelgandolfo miestelis su popiežių rezidencija.

Pauliaus VI mirties metinių proga Vatikano dienraštis „L‘Osservatore Romano” skelbia Elianos Versace straipsnį „Giovanni Battista patriotas“, kurio autorė pateikia minčių apie kunigo, vyskupo ir popiežiaus Montini ryšius su Italija, su jo tėvyne, kurios suvienijimas devynioliktajame amžiuje nulėmė popiežių valstybės galą.

Ateinančiais metais suvienyta Italija švęs savo gyvavimo 150 metų sukaktį. Italijos karalystė oficialiai buvo įkurta 1861 m. balandžio 21 d. Turine, tačiau jau tada buvo aiškiai pasakyta, kad italų patriotų tikslas – sukurti vieningą valstybę su sostine Romoje. Vienijimosi procesas buvo užbaigtas Romos miesto užėmimu 1870 m. rugsėjo 20 d., tačiau šis faktas žymėjo ne tik Italijos vienijimosi proceso užbaigimą, bet tuo pačiu ir keliolika šimtmečių gyvavusios popiežių valstybės galą. Pasaulietinės valdžios netekęs Pijus IX užsidarė Vatikane ir pasiskelbė esąs italų įkalintas įkaitas. Kartu prasidėjo ir sunkūs metai Italijos katalikams, kuriems reikėjo rinktis tarp dviejų dažnai nesuderinamų dalykų – ištikimybės popiežiui ir itališkojo patriotizmo. Daugeliui italų skaudus tikinčiojo ir piliečio dualizmas buvo panaikintas tik 1929 m., kai Laterano sutartimis buvo normalizuoti Italijos ir Šventojo Sosto santykiai.

Itališkumo ir katalikiškumo priešpriešą, nors ne taip skaudžiai kaip pačioje suvienytos Italijos gyvavimo pradžioje, teko patirti ir būsimam popiežiui Pauliui VI.

Giovanni Battista Montini gimė 1897 m. rugsėjo 26 d. šiaurinės Italijos Lombardijos regiono Concesio miestelyje. Ši teritorija buvo didžiųjų Italijos nepriklausomybės kovų laukas – prie netoliese esančių Solferino, San Martino, Magenta miestelių 1859 metais vyko kruvini mūšiai tarp Prancūzijos remiamos besivienijančios Italijos kariuomenės ir anksčiau šią teritoriją valdžiusios Austrijos dalinių. Būsimojo popiežiaus močiutė (tėvo motina) Francesca Buffali buvo savanorė, organizavusi sužeistųjų slaugymą. Dėl to nenuostabu, kad būsimasis popiežius, būdamas Milano arkivyskupu 1959 metais, labai iškilmingais bažnytiniais minėjimais pažymėjo itališkojo patriotizmo legendomis tapusių mūšių šimtąsias metines. Pasak arkivyskupo Montini, tiek 1859-aisiais metais italų heroizmas ir pralietas kraujas, tiek visi kiti įvykiai atvedę iki Italijos suvienijimo užbaigė istorijos tarpsnį, kuris buvo kupinas šimteriopos didybės, bet kuriam akivaizdžiai trūko politinio ir nacionalinio matmens.

Būsimasis popiežius jautė dar ilgai po Italijos suvienijimo tvėrusią įtampą tarp itališkumo ir katalikiškumo. Dar ilgai po Italijos valstybės sukūrimo buvo atsimenama, kad jos vienybė buvo pastatyta ant bažnytinės valstybės griuvėsių ir kad jos kūrėjai neretai buvo žmonės, atvirai demonstravę savo priešiškumą katalikybei. Galbūt dėl to, Giovanni Battista Montini 1920 metais pašventintas kunigu ir pasiųstas studijoms į Romą, paprašė leidimo studijuoti ne filosofiją Popiežiškajame Grigaliaus universitete, kaip buvo numatyta, bet istoriją Romos valstybiniame universitete. Jam rūpėjo įrodyti, kad visas Italijos suvienijimo procesas negali būti redukuojamas iki konflikto su Bažnyčia, bet kad jame būta ir krikščioniško prado. Kunigui Motini rūpėjo ne tik politika ir dvišaliai Italijos ir Šventojo Sosto santykiai, bet visų pirma katalikiškos italų tautos savimonės psichologinių, moralinių ir socialinių aspektų svarba devynioliktajame amžiuje.

Tad nenuostabu, kad kunigas Montini tapo artimu su Italija 1929 metais susitaikiusio popiežiaus Pijaus XI bendradarbiu. Po karo ir po Italijos karalystės paskelbimo respublika, jis tapo vieno svarbiausių Italijos miestų ganytoju – Milano arkivyskupu. 1963 metais išrinktas popiežiumi jis labai dėmesingai sekė Italijos politinį ir visuomeninį gyvenimą, palaikė bičiuliškus santykius su nuo jaunystės pažįstamais Italijos politikos ir kultūros veikėjais. Paulius VI yra pasakęs, kad Italijos suvienijimas, į kurį iš pradžių buvo žiūrima kaip į Bažnyčiai padarytą skriaudą, iš tiesų nuo Petro Įpėdinio pečių nuėmė jo misijai visai nereikalingą naštą.