Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas atnaujino įsipareigojimą siekti užsibrėžtų tikslų

Savaitę Ganos sostinėje posėdžiavusi Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo XV plenarinė asamblėja darbų pabaigoje paskelbė baigiamąjį dokumentą. Jame apžvelgiami asamblėjos metu vykę renginiai, skaityti pranešimai, dalyvių susitikimai, kurių dėmesio centre buvo plenarinės asamblėjos tema, skirta Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo įkūrimo keturiasdešimtosios metinėms, simpoziumo ateities uždaviniams ir savarankiškumo klausimams žemyne ir žemyno Bažnyčioje.

Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas buvo įkurtas Vatikano II Susirinkime dalyvavusių jaunų Afrikos vyskupų iniciatyva. Jie troško organizaciškai apjungti žemyno Bažnyčią taip, kad jį galėtų kalbėti vienu balsu ir pristatyti afrikietišką viziją visuotinei Bažnyčiai. Žemyno vyskupų konferencijos pritarė simpoziumo steigimui 1968 metais ir projektą pristatė po metų pirmajam į Afriką apsilankiusiam popiežiui, Pauliui VI. Organizacija pavadinta „Simpoziumu“ pagal graikišką žodį, reiškianti „puota“, tačiau simbolizuojantį Bažnyčią, kaip brolių bendriją ir Dievo šeimą, susirenkančią prie eucharistinės Puotos stalo.

Simpoziumas per keturiasdešimt veiklos metų pasiekė reikšmingų Afrikos vietinių Bažnyčių suvienijimo rezultatų: simpoziumui priklauso 10 regioninių vyskupų konferencijų, kurios apjungia 46 Afrikos kraštuose gyvuojančią katalikų Bažnyčią. Dar ne visi kraštai priklauso Simpoziumui, o kai kurie, kaip Egipto Bažnyčia, neapsisprendžia priklausyti prie Afrikos žemyno ar Artimųjų rytų regiono.

XV plenarinė asamblėja posėdžiavo Akroje liepos 26-31 dienomis. Joje dalyvavo per 200 kardinolų, vyskupų, kunigų ir pasauliečių iš Afrikos ir kitų žemynų. Jie maldos ir broliškos bendrystės atmosferoje svarstė ne tik apie materialinį, bet ir pastoracinį bei dvasinį savarankiškumą. Asamblėjoje buvo prisimintos daugybė žemyną kamuojančių bėdų, ieškota sprendimų kaip geriausia ugdyti žemyno plėtrą ir vystimąsi, kaip skatinti Bažnyčios savarankiškumą žemyno, vyskupijų ir parapijų lygiu.

Pagrindiniai asamblėjos pranešimai buvo apie popiežiaus socialinių enciklikų „Deus Caritas est“ ir „Caritas in Veritate“ mokymą, kuris asamblėjos pranešėjų buvo pristatytas kaip antivirusas Afrikai iš Vakarų gresiantiems pavojams. Buvo nagrinėjami iššūkiai, sekuliarizmo keliami etikai post modernizmo epochoje, sąvokų ir filosofijų dvikalbystė JTO pareiškimuose, madinga tapusi gender teorija, kuri asamblėjoje buvo pristatyta kaip ideologinis virusas, kuriam įveikti padėtų popiežiaus enciklikos „Caritas in Veritate“ magisteriumas.

Plenarinės asamblėjos delegaciją, vadovaujamą Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo pirmininko kardinolo Polycarp Pengo, priėmė Ganos prezidentas John Atta-Mills, kuris užtikrino, jog krašto vyriausybė ir ateityje bendradarbiaus su katalikų Bažnyčia tvirtinant Afrikos tautų dvasinę, moralinę, intelektualinę, socialinę ir ekonominę plėtrą. Plenarinės Asamblėjos dalyviai susipažino su įvairių organizacijų, įskaitant į Afriką įvairiomis vietinėmis kalbomis transliuojančio Vatikano Radijo, veikla, taip pat pasirengimais Madride ateinančią vasarą švęsti Pasaulinę jaunimo dieną.

Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas pareiškė užuojautą Kongo vyskupų konferencijai dėl posėdžių dienomis upėje paskendusiame laive žuvusių 160 žmonių ir dėkojo popiežiui Benediktui XVI už liudijamą pastoracinį pasišventimą. Plenarinė asamblėja priėmė keletą rezoliucijų, kuriose pasisakoma už atnaujintą įsipareigojimą tvirtinti Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo tikslus bei buvo išrinkta nauja simpoziumo vadovybė ateinančių trijų metų kadencijai. Pirmininko pareigose buvo patvirtintas Tanzanijos arkivyskupas iš Dar es salamo, kardinolas Polycarp Pengo. (sk)