Aštuonioliktasis eilinis sekmadienis

Vienas žmogus iš minios tarė Jėzui: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. (Lk 12,13-21)

TIKRASIS TURTAS, Mons. Adolfas Grušas

Visi šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitiniai yra tarsi persmelkti kasdienybės svorio, juose kalbama apie konkrečius santykius ir palaikomus ryšius, pabrėžiamas sunkus pasirinkimas tarp tikrovės ir turto. Jei kas iki šiol ir būtų manęs, kad tikėjimas susijęs vien tik su buvimu tarp debesų, tikrai turėtų jaustis nuviltas…

Tikriausiai nėra nė vieno žmogaus, kuris kada nors nebūtų turėjęs bent nedidelių nesusipratimų ar sunkumų dėl pinigų. Žinoma, esame garbingi ir teisingi žmonės, savo gyvenime besilaikantys principų, todėl žmogus, prašantis Jėzų liepti broliui su juo pasidalinti palikimą, nekelia didelio nusistebėjimo. Ko gero, jis patyrė skriaudą ir dabar norėtų, kad jam būtų atlyginta, nors toks pageidavimas susijęs ir su jame slypinčiu pavojumi. Ne kartą esame matę dėl pinigų priešais tapusius draugus… Kiek trapių ir paviršutiniškų giminystės ryšių virto juoda neapykanta vien dėl ne vietoje pastatytos tvoros!…

Drauge turime būti garbingi: jei jausmai, draugystė, giminystės ryšiai nėra paremti teisingumu ir garbingumu, jei jie neišlaiko solidarumo išmėginimo, tada iš tiesų labai sunku suprasti, kaip konkrečiai gali būti paliudijamas gėris, kurio, mūsų teigimu, linkime kitiems?

Vis tiktai Jėzus atsisako kištis į palikimo pasidalijimo reikalus…

Iš tiesų mes patys galime kuo puikiausiai suprasti, kaip reikia teisingai elgtis. Dievas davė mums pakankamai išminties, kad sugebėtume išspręsti visus konkrečius klausimus, ir mes neturime prašyti, kad Dievas darytų tai, ką puikiai galime padaryti patys. Viešpats žvelgia į mus, kaip į suaugusius žmones, todėl turėtume vengti laikyti Jį vadovu, sprendžiančiu mūsų problemas. Dievas neužriša mums batų raištelių, neiššnypščia nosies, kaip mažiems vaikams, ir nedaro to, ką galime padaryti mes. Pasaulis turi savo harmoniją, savo logiką, savo įstatymus, kurie, be abejo, priklauso nuo Dievo, tačiau veikia tarsi savaime.

Dievas nesikelia rytą, kad pasuktų rankenėlę, priverčiančią judėti pasaulį, nes pasaulį Jis sukūrė kupiną išminties ir grožio, leisdamas mums suvokti jo vidinius įstatymus. Šventojo Rašto požiūris šiuo atžvilgiu yra labai brandus ir rimtas: Dievas yra visa ko pradžia, tačiau Jis suteikia žmogui galimybę valdyti kūriniją. Nėra prasmės sklaidyti Šventojo Rašto puslapių, ieškant ekonomikos, teisingumo, taikos, solidarumo paaiškinimų. Pakanka klausytis savo širdies, remtis savąja Dievo malonės apšviesta sąžine.

Jėzus žino, kad už teisingumo ieškančio brolio prašymo slypi pinigai, todėl pasinaudoja proga visiems savo klausytojams tarti keletą žodžių apie turtą.

Šiaipjau mes visi, kalbėdami apie tikėjimą, stengiamės nuo šio klausimo atsiriboti, apie pinigus kalbame, kaip apie kažką gėdingo ir neverto aukštųjų materijų. Į turtingą žmogų ypač mūsų katalikiškoje aplinkoje žvelgiame su įtarimu ir drovimės kalbėti apie pinigus, todėl atrodo savotiškai keista, kad Jėzus be jokio varžymosi prabyla apie tai. Išganytojas nesako, kad turtas yra kažkas nešvaraus, o tik atkreipia savo klausytojų dėmesį, kad jis gali būti pavojingas.

Savo palyginime apie turtuolį Jėzus pripažįsta, kad tai darbštus žmogus: nesakoma, kad jis būtų buvęs negarbingas, šykštus, net priešingai, jo rūpestis išsaugoti darbo vaisius ir užsitikrinti sau ramią senatvę kelia pagarbą. Jo mirtis nėra bausmė, bet visiškai įmanomas dalykas, įeinantis į jau minėtą pasaulio tvarką. Kas žino: galbūt tas žmogus patyrė pernelyg didelį stresą, gal per daug dirbo, gal turėjo kokių netikusių įpročių, pagreitinusių mirtį, tačiau bet kuriuo atveju tai nėra baudžiantis Dievo pirštas.

Pasakodamas šią istoriją Jėzus primena: turtas žada tai, ko negali ištesėti, sukelia iliuziją, kad turėdamas turto žmogus galės pasiekti širdies ramybę…

Žvelgiant iš grynai žmogiškos pozicijos pirmajame Mišių skaitinyje girdimi Koheleto žodžiai nuskamba labai karčiai: „Žmogus savo turtą, įgytą taip sunkiai, žiniom, išmintim ir gabumais pasiektą, palieka kaip dalį tokiam paveldėti, kuris prie jo niekuo nėra prisidėjęs“, tačiau jiems atliepia apaštalo Pauliaus žodžiai antrajame skaitinyje, primenantys mums, kad pažinę Kristų mes sugebame iš esmės pakeisti ir savo požiūrį. Tada paliktas turtas nekelia kartėlio ir tai, kad nesuspėjome visko pasiimti sau, netampa sąžinės priekaištu.

Mes esame kviečiami pažinti esmę, leisti, kad mūsų gyvenime svarbiausią vietą turėtų tikrosios, neaprėpiamos, begalinės vertybės.

Mums taip reikia Dievo meilės ir švelnumo…