Pekinas po truputį keičia nuostatas dėl vyskupų skyrimo

Kinijos ir Šventojo Sosto santykius iš arti ir nuolatos sekančio italų mėnraščio „30 Giorni“, leidžiamo ir kitomis kalbomis, apžvalgininkas Gianni Valente konstatuoja reikšmingą Pekino valdžios nuostatų keitimąsi vyskupų skyrimo atžvilgiu.

Kinija ir Šventasis Sostas nepalaiko tiesioginių diplomatinių santykių. Kinai mini dvi kliūtis, kurios, jų požiūriu, tam trukdo. Pirma, tai diplomatiniai Šventojo Sosto ryšiai su Taivanu, kurio Pekinas nepripažįsta. Antra, tai vyskupų skyrimo klausimas. Ilgą laiką Pekinas nenorėjo sutikti ir suprasti, kad tai ne Kinijos valdžios, tačiau popiežiaus prerogatyva.

Kelias dešimtis metų Kinija siekė sukurti „nacionalinę“ katalikų Bažnyčią, visiškai atskirtą ir nepriklausančią nuo Šventojo Sosto. Šiuo tikslu 1957 metais įkūrė Patriotinę katalikų asociaciją, neva besitvarkančią savarankiškai, tačiau iš tiesų priklausančią nuo valdžios. Vis dėlto labai daug tikinčiųjų, pasauliečių ir dvasininkų, išlaikydami ištikimybę Šventajam Sostui ir katalikiškai tradicijai, atsisakė stoti į šią asociaciją, nepaisant spaudimo ir realių represijų grėsmės. Štai čia ir užsimezgė problemos mazgas: Kinijos valdžia pripažino savo įtakoje paskirtus, jai lojalius vyskupus, tačiau nepripažino Šventasis Sostas. Ir priešingai, Šventojo Sosto paskirtus vyskupus Kinijos valdžia atsisakė pripažinti ir neleido jiems vykdyti sielovadinio darbo. Tačiau nuo 2007 metų ši nuostata palengva keičiasi.

Šiandien Kinijos politinė propaganda praėjusio amžiaus vidurio įvykius mėgsta pateikti taip: esą kadangi Vatikanas atsisakė pripažinti komunistę Kinijos liaudies respubliką, Kinijos katalikai savanoriškai susibūrė į asociaciją, o vėliau patys savarankiškai išsirinko vyskupus. Tačiau apie tai, kad Kinijos komunistinis režimas tuo metu pasižymėjo stipria antireligine nuostata ir katalikybę laikė vakarų „imperializmo“ forma, prabylama tik pusę lūpų, nekalbant apie persekiojimus.

Realų Pekino nuostatų keitimąsi, anot italų mėnraščio apžvalgininko, liudija tai, kad nuo 2007 metų iki šių metų balandžio mėnesio nebuvo paskirtas nė vienas valdžios pripažįstamų katalikiškų diecezijų vyskupas, nepaisant to, kad kelių dešimčių vyskupijų sostas yra tuščias, o daugelio kitų ganytojai yra pensijinio amžiaus. Šių metų balandžio – birželio mėnesiais įšventinti keturi jauni, keturiasdešimties penkiasdešimties metų vyskupai, tačiau visų jų skyrimui iš anksto pritarė ir Šventasis Sostas, kurio sprendimo anksčiau nebuvo paisoma. Reikšmingos ir įšventinimo apeigos – visoms joms vadovavo tie vyskupai, kurie yra vienybėje su Šventuoju Sostu. Dalyvavo ir tie vyskupai, kurie nėra vienybėje su Šventuoju Sostu, tačiau buvo sutarta, kad jie užims vietą tarp kitų kunigų.

Gegužės mėnesį Kinijos dienraštis „Global Times“ išspausdinto interviu, kuriame kalbinami du Kinų socialinių mokslų akademijos nariai, Zhuo Xinping ir Liu Peng. Kadangi šio dienraščio paskirtis yra anglų kalba pristatyti Kinijos komunistų partijos požiūrį, o abu akademikai dalyvauja Kinijos valdžios aparate, šis interviu yra neatsitiktinis ir reikšmingas.

Akademikas Zhuo Xinping leido suprasti, kad Pekinas nebeatmeta Šventojo Sosto nuostatos, jog vyskupų skyrimas yra religijos laisvės, o ne politikos klausimas. Ir nors yra politinių nesutarimų, pasak jo, tačiau religinius klausimus galima išspręsti atskirai.

Akademikas Liu Peng pridūrė, kad Kinija „neoficialiu būdu“ siunčia įmanomų kandidatų sąrašą popiežiui, o tada „kartu nusprendžiama“ ką skirti vyskupu. Anot akademiko, tai rodo, kad Kinijos valdžia labiau supranta katalikišką tikėjimą ir tai, kad vyskupų parinkimo patvirtinimas iš popiežiaus pusės yra esminis katalikiškai tradicijai.

Vis dėlto mėnraščio „30 Giorni“ apžvalgininkas priduria, jog vargu, kad Kinijos valdžios nuostatos keičiasi dėlto, kad ji pagilino supratimą apie Bažnyčios prigimtį ar sakramentinę tvarką. Siekis normalizuoti santykius su katalikų Bažnyčia turi ir pragmatinių motyvų. Viena vertus, Kinija siekia geresnės reputacijos žmogaus teisių, tame tarpe ir religijos laisvės srityje. Antra vertus, patirtis rodo, kad Šventojo Sosto nepripažįstami vyskupai turi vis mažiau svorio katalikų bendruomenėse, tikintieji nenoriai dalyvauja jų aukojamose Mišiose ir net nenori priimti Komunijos iš jų rankų. Kinijos valdžiai gana aišku, kad per jai lojalius, tačiau izoliuotus ir autoriteto neturinčius vyskupus ji nieko nelaimi. Todėl renkasi lankstesnį, labiau kompromisinį kelią. (rk)