Kanoninės normos, liečiančios sunkiuosius nusikaltimus. Atgarsiai ir komentarai.

Paskelbus naująsias kanonines normas, liečiančias sunkiuosius nusikaltimus, kaip ir buvo galima tikėtis, sulaukta nemenko atgarsio tiek Bažnyčioje, tiek pasaulietinėje spaudoje. Pavarčius spaudos puslapius pirmiausia tenka konstatuoti esminį nesusipratimą – komentuotojai dažniausiai nemato (kai kurie gal ir nenori matyti) skirtumo tarp bažnytinių ir pasaulietinių teismų kompetencijos. Į bažnytinės teisės sferą šiuo atveju jie žiūri kaip į kažkokią uzurpatorišką alternatyvinę teisingumo sistemą, kuri norėtų nusikaltėliams taikyti švelnesnes bausmes ar iš viso padėti jiems išvengti teisinės atsakomybės.

Iš tiesų gi valstybėse galiojančių baudžiamųjų kodeksų normų akivaizdoje visi žmonės yra lygūs. Ir jei kartais pasitaiko, kad nusikaltimą įvykdo katalikų kunigas, tai pats buvimo kunigu faktas jam nesuteikia jokių lengvatų. Deja, praeityje būta atvejų (ir Bažnyčia to neneigia), kad kartais vyskupai bandė slėpti tokius kunigų nusikaltimus, manydami, kad jų paviešinimu padaryta žala Bažnyčios autoritetui būtų didesnė už nusikaltimo aukai padarytą žalą. Tačiau šiandien tokia pozicija nedviprasmiškai pasmerkta.

Pedofilija priskiriama rimtiems kriminaliniams nusikaltimams. Jei nusikaltimą įvykdo kunigas, tai joks bažnytinis teismas neturi įgaliojimų nei jo išteisinti, nei pasodinti į kalėjimą. Vis dėlto, toks kunigo nusikaltimas turi pasekmių ir vien bažnytinės disciplinos sferoje. Reikia aiškiai pasisakyti dėl tokio nusikaltėlio pozicijos Bažnyčios viduje. Dėl to ir jau anksčiau galiojusiose ir dabar patikslintose sunkiųjų nusikaltimų normose numatyta, kad nustačius ne tik pedofilijos, bet bendrai kunigo lytinių santykių su nepilnamečiu faktą, privalo būti informuojama Tikėjimo mokymo kongregacija, kuriai tokių nusikaltimų atvejais yra suteiktos teismo funkcijos. Kongregacijos teismas gali kunigą nubausti pašalinimu iš kunigų luomo. Tačiau, dėmesio, čia kalbama ne apie atpildą už kriminalinį nusikaltimą, bet apie vien Bažnyčios viduje galiojantį sprendimą, kad toks asmuo negali tęsti kunigo tarnystės. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė priklauso civilinių teismų kompetencijai, į kurią Bažnyčia nesikiša.

Žinoma yra ir įstatymų nereglamentuojama meilės, solidarumo ir atjautos sfera. Vyskupai yra raginami padėti tokių nusikaltimų aukoms ir jų šeimoms, taip pat ir vien sielovadine prasme jie privalo bandyti paaiškinti, kad sutanotas nusikaltėlis tai ne Bažnyčia. Šioje sferoje galioja pareiga visada stoti nuskriaustojo pusėn, o jei civilinio teisingumo institucijos nėra informuotos apie nusikaltimą, privalu paraginti į jas kreiptis nuketėjusįjį arba jo šeimą.

Ketvirtadienį paskelbtos papildytos kanoninės normos, liečiančios sunkiuosius nusikaltimus, sulaukė labai palankių komentarų daugelio pasaulio šalių vyskupų konferencijose. Nors pastarosios normos iš esmės nekeičia ir jau anksčiau aiškiai išsakytos pozicijos tam tikrais šiandien ypač aktualiais bažnytinės disciplinos klausimais, komentaruose visų pirma atkreipiamas dėmesys į praktinius aspektus – į aiškesnes formuluotes, paprastesnes procedūras, anksčiau atskirais dekretais nustatytų procedūrų integravimą į vieną dokumentą. Nors normose aptariami visi sunkiųjų nusikaltimų kategorijai priskiriami bažnytinės teisės pažeidimai, ne tik spaudoje, bet ir vyskupų atsiliepimuose daugiausia dėmesio sulaukė lytinių nusikaltimų problema.

Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų konferencijos primininkas vyskupas William Skylstad mano, kad šias normas, greta jų praktinės vertės, reikia taip pat suprasti kaip dar vieną įrodymą, kad katalikų Bažnyčia labai rimtai žiūri į jos kunigijos gretose pasitaikiusius nusikaltimus. Jei Bažnyčia kovą su šiais nusikaltimais prilygina sakramentų šventumo saugojimui, tai reiškia, kad ir tie kunigų nusikaltimai prilyginti mūsų tikėjimo išdavimui.

Naująsias normas ir joms skirtą dėmesį pasaulyje savo savaitinėje apžvalgoje, parengtoje Vatikano televizijos centrui, komentuoja televizijos centro, o kartu ir mūsų radijo bei Vatikano spaudos salės direktorius tėvas Federico Lombardi. Jis atkreipia dėmesį ir į platesnį šių naujų normų taikymo ir jomis siekiamų tikslų kontekstą. Pačios normos, žinoma, yra labai svarbios ir jos be jokios abejonės bus naudingos šalinant Bažnyčios gyvenime pasitaikančias negeroves, tačiau kartu jos turi priminti ir patį svarbiausią dalyką, kad krikščionys yra pašaukti savo tikėjimą visur ir visada liudyti gyvenimu, o šitie nusikaltimai, kuriems spręsti skirtos pastarosios normos, ne tik pažeidžia teisingumą, be visų pirma suduoda skaudų smūgį liudijimo patikimumui. Tad ir svarbiausia šiuo atveju visada būti yra meilės ir pasitikėjimo atkūrimas.