Sekmadienio vidudienio malda Popiežiaus vasaros rezidencijoje

Sekmadienio vidudienio maldą popiežius kalbėjo su maldininkais, susirinkusiais į Castelgandolfo rūmų kiemą, nes Šventasis Tėvas jau praėjusios savaitės trečiadienį persikėlė į savo vasaros rezidenciją ir dabar joje gyvens iki pat rudens. Taip pat ir pirmieji popiežiaus žodžiai prieš vidudienio maldą buvo skirti Castelgandolfo gyventojams.

Toliau savo kalboje popiežius, kaip įprasta, komentavo sekmadienio Evangeliją. Šį kartą Evangelijos skaitinyje girdėjome klausimą, kuriuo į Jėzų kreipėsi vienas Įstatymo mokytojas: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10,25). Žinodamas, kad klausiantysis gerai išmano Šventąjį Raštą, Jėzus jam pasiūlo pačiam atsakyti į klausimą ir iš tiesų jis pateikia du svarbiausiu Dievo įsakymus: mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu bei mylėti artimą kaip save patį. Tačiau Įstatymo mokytojas, tarsi teisindamasis, vėl klausia: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29). Šįkart Jėzaus atsako garsiuoju palyginimu apie Gerąjį Samarietį.

Palyginimas mus moko, kad artimas – tai kiekvienas žmogus, kuriam reikia mūsų pagalbos. Samarietis pasirūpina plėšikų sumuštu ir pakelėje paliktu žmogumi, kuriam kunigas ir levitas nesuteikė pagalbos. Mes nežinome kodėl šiedu jam nepadėjo. Gal nenorėjo susitepti krauju ir šitaip pažeisti ritualinio švarumo. Kristaus palyginimas mus moko, kad turime atisakyti senosios logikos ir mūsų mąstyseną orientuoti pagal Kristaus skelbiamą meilės logiką. Dievas yra meilė ir tikrieji jo garbintojai yra tie, kurie moka kupini meilės nuoširdžiai ir dosniai tarnauti broliams.

Pasak popiežiaus, sekmadienio Evangelijos palyginimas siūlo mums atskaitos tašką, siūlo visiškai naują matavimo kriterijų: mylėti reikia visus žmones, nesvarbu kur ir kokiomis aplinkybėmis juos sutinkame. Greta šios visuotinės taisyklės, yra taip pat specifinė bažnytinės taisyklė, reikalaujanti, kad nė vienas Bažnyčios narys nesijaustų kitų apleistas. Krikščionis, - sakė popiežius,- žiūri į pasaulį širdies akimis, jis visada mato kur reikia pagalbos ir skuba ją suteikti.

Baigdamas prieš sekmadienio vidudienio maldą sakytą kalbą, popiežius priminė liepos 11-ąją Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minėtą šv. Benediktą Nursietį – savo pontifikato ypatingąjį globėją ir didįjį Vakarą Bažnyčios vienuolystės tėvą. Kodėl 2005 metų balandžio 19 dieną Petro įpėdiniu išrinktas kardinolas Josephas Ratzingeris pasirinko Benedikto vardą, jis pats paaiškino 2005-ųjų balandžio 27 dieną vykusioje pirmoje savo bendrojoje audiencijoje.

Benedikto vardas,- kalbėjo tądien popiežius Benediktas XVI,- primena didįjį Vakarų vienuolystės patriarchą šv. Benediktą Nursietį, paskelbtą Europos globėju, kartu su šventaisiais Kirilu ir Metodijumi ir su šventosiomis Kotryna, Brigita ir Edita Stein. Jo įsteigto benediktinų ordino progresyvi plėtra turėjo milžinišką įtaką krikščionybės skelbimui visame žemyne. Šv. Benediktas labai gerbiamas Vokietijoje ir ypač mano gimtojoje Bavarijoje,- kalbėjo popiežius. Jis yra svarbus visos Europos vienybės atramos taškas, bylojantis apie bendras krikščioniškas Europos kultūros ir civilizacijos šaknis, kurių nevalia išsižadėti.