Šv. Petras Celestinas (1209-1296) – popiežiumi tapęs eremitas

Popiežius Celestinas V greitai po mirties (1296 m.) buvo kanonizuotas ir jo liturginis minėjimas jau beveik septynis amžius, nuo 1313 metų, kasmet švenčiamas visoje katalikų Bažnyčioje. Šv. Petro Celestino liturginė šventė – gegužės 19 d.

Dėmesį nuo Šv. Petro Celestino gyvenimo šventumo atitraukia niekuomet iki galo neužgesę, tačiau šį popiežių labai išpopuliarinę, šimtmečius trunkantys ginčai apie priežastį, dėl kurios jis asmeniškai nusprendė pasitraukti iš popiežiaus pareigų. Prie šios temos garsinimo daug prisidėjo taip pat nesibaigiantys svarstymai ar Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ minimas, tačiau neįvardytas asmuo, kuris iš besaikio bailumo prasilenkė su priederme, yra tas pats Celestinas V.

Šį klausimą apsvarstė ir iš esmės patikslino kitas Celestino V įpėdinis ir jo gerbėjas, popiežius Paulius VI, pirmas popiežius moderniaisiais laikais pagerbęs savo įžymųjį pirmtaką apsilankymu kalėjime, kuriame atsistatydinęs popiežius Celestinas V užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą.

Pasak Pauliaus VI, Celestinas netrukus po išrinkimo suprato, kad yra apstatomas asmenų, išnaudojusių jo patirties trūkumus siekiant asmeninės politinės ir ekonominės naudos. Tačiau vietoj žmogiškų trūkumų išryškėjo Celestino V šventumo dorybės: kaip iš pareigos jausmo vienuolis eremitas priėmė išrinkimą popiežiumi, taip iš pareigos ir atsistatydino; ne iš bailumo, o iš didvyriškumo ir gilaus pareigos jausmo.

Šv. Petro Celestino V biografė, Religijų mokslų instituto Akviloje „Fides et Ratio“ docentė Stefania Di Carlo yra parašiusi keletą veikalų apie XIII amžiaus pabaigoje tik keletą mėnesių popiežiavusį Celestiną V, tačiau mano, kad dar ne viską žinome apie gyvenimo senatvėje popiežiumi tapusio vienuolio atsiskyrėlio figūrą ir gyvenimą.

Pasak jos, susipažinimas su Celestinu V praturtino jos supratimą apie kelią, kuris pasitinka amžių pabaigos Bažnyčią ir Jos, kaip tikrosios evangelinės žinios skleidėjos, vaidmenį pasaulyje.

Būsimas popiežius, vienuolis eremitas t. Petras iš Moronės (Pietro Angelerio) gimė Molisės regione 1209 metais, tačiau didžiąją savo 87 gyvenimo metų dalį praleido kaimyniniame Abrucų regione. Dar paauglys įstojo į benediktinų vienuolyną, o po metų pradėjo eremito gyvenimą Sulmonos apylinkių kalnuose ir, kad ir su neilgomis pertraukomis, visą likusį gyvenimą iki popiežystės gyveno atsiskyrėliu.

Atsiskyrimu, atgaila, malda, tyla, susilaikymu, itin griežtu pasninku ir kitomis kūno marinimo praktikomis Petras iš Moronės siekė dvasiškai tobulėti ir aukotis. Įšventintas kunigu Romoje sugrįžo į atšiaurius Abrucų kalnus netoli Sulmonos, kur garsėjo gyvenimo šventumu ir netrukus susilaukė gausių pasekėjų. Nors jis sau rinkosi eremito dalią ir troško visą laiką būti visai atsiskyręs nuo visuomenės, tačiau savo pasekėjams vienoje Moronės kalno grotoje pastatė bendruomeninio gyvenimo Šv. Dvasios vienuolyną. Vėliau pristeigė daugiau vienuolynų šimtams naujų vienuolių.

t. Petro iš Moronės (Tiek „Petras“, tiek „Morrone“ reiškia „uola“) įkurtas Šv. Dvasios brolių vienuolynas, kurį patvirtino popiežius Urbonas IV, laikėsi benediktinų regulos, tačiau buvo nepriklausomas. Todėl Petras iš Moronės pasipriešino bandymui jį sujungti su benediktinų ordinu. Dėl šios priežasties net buvo nuvykęs pėsčiomis žiemos metu iki Liono, kur laimėjo pal. popiežiaus Grigaliaus X ir apskritai bažnytinės viduramžių visuomenės prielankumą.

Kurį laiką Petras iš Moronės buvo Faifori Marijos vienuolyno abatas, vėliau ėjo savo įkurto Šv. Dvasios Ordino generalinio abato pareigas, tačiau bendruomeninis gyvenimas jo asmeniškai netraukė, todėl vis grįždavo eremitauti, pasišvęsdamas evangeliniam neturtui ir visiškam išsižadėjimui vardan Kristaus.

1293 metais, sušaukęs ketvirtąją ir paskutiniąją Ordino kapitulą, Petras iš Moronės atsisakė visų pareigybių ir sugrįžo į Moronės kalnus, įsitikinęs, kad jam jau priartėjo metas pasiruošti žemiškos kelionės pabaigai. Vėl atsiskyręs pastatydino šv. Honorijaus eremitažą atokioje kalnų vietoje, kur gyveno 13 mėnesių visiškoje izoliacijoje, nutraukęs visus ryšius su išorės pasauliu išskyrus tuos, kurie yra būtini maitinimuisi.

Būtent šioje celėje eremitą Petrą iš Moronės pasiekė žinia, kad Perudžoje susirinkę kardinolai 1294 metais, liepos 5 dieną, išrinko jį popiežiumi. (sk)