Keturioliktasis eilinis sekmadienis

Anuomet Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!'

O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.

Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.

(Lk 10,1-9) (/a>

AUKOS RAMYBĖ, Mons Adolfas Grušas

Be abejo, mes visi džiaugiamės savo darbo sėkme. Kristaus pasiųstieji septyniasdešimt du mokiniai, grįžę iš pirmosios misijų kelionės, taip pat su džiaugsmu kalbėjo Jėzui: Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.

Tačiau misijos tikslas nėra išorinė sėkmė ir netgi negali būti kriterijumi, kuriuo būtų įmanoma išmatuoti tikrąsias misijos pasekmes.

Taip, Jėzus ragina mokinius džiaugtis, tačiau ne galia, kurią jie pasijuto turį, bet tuo, kad „jų vardai įrašyti danguje“.

Danguje nevedama statistika, bet įrašomi vardai. Ten neįmanoma rasti išvardintų atliktų gerų darbų, bet viskas vertinama nuoširdumu, atsidavimu, pasiaukojimu.

Dievui svarbiausi ne skaičiai, bet pats žmogus, jo rūpesčiai, nepastebimas darbas, uolus pasišventimas, kantrybė, sėjant gėrį.

Septyniasdešimt du mokiniai tikrai nebuvo baigę teologijos akademijų ir kažin ar galėjo priklausyti to meto intelektualams, kurie verčiau rinkosi fariziejų ir Rašto aiškintojų mokyklas, o ne keistuolį Mokytoją iš Nazareto. Jie nedėstė kilnių idėjų ir nemokėjo šmaikščiais žodžiais atsakinėti priešininkams, priversdami šiuos susimąstyti. Visas jų skelbimas susidėjo iš paties svarbiausio žodžio, kurio juos išmokė Jėzus: „Ramybė“, o mokymo esmę sudarė tolesnis teiginys: „Jums prisiartino Dievo karalystė!“

Gali atrodyti, kad taip sakyti būtų labai drąsu, nes iš tiesų Dievo karalystės artumą simbolizavo tik jie, paprasti ir nelabai mokyti žmonės, tačiau drauge tai parodo, kokiais keliais iš tiesų Dievas ateina pas žmones.

Mokinių nepriėmė jokie pasaulio galingieji ar garsūs išminčiai, jų kelionės nelydėjo orkestrų garsai ir iškilmingi pasveikinimai.

Mokiniai verčiau kreipėsi į ligonius, atstumtuosius, paprastus žmones ir ne tam, kad sakytų jiems pamokslus, bet kad būtų drauge, gyventų su jais, padėtų, gydytų, kad būtų jiems pagalba ir paguoda.

Būti misionieriumi nereiškia: kažkam nešti vientisą doktriną ir apstulbinti savo išmintimi. Jėzaus pasiuntiniai, įėję į namus, nesako: „Tuojau mes jums papasakosime apie Dievą“, bet taria: „Ramybė šiems namams“.

Žinoma, toks linkėjimas privalo būti pagrįstas savos širdies ramybe, kylančia iš tikėjimo ir pasitikėjimo.

Tai drauge yra ir vienintelė visų laikų krikščionių galybė. Jie mokosi savo tikėjimą išgyventi su vidine ramybe, tarnaujant ir aukojantis.

Ramybė padeda mums išgyventi ir savąją pasiuntinybę. Jėzus neveltui sakė mokiniams: „Štai aš siunčiu jus, lyg avinėlius tarp vilkų“. Išganytojas nemokė nugalėti pasaulio vilkus šiepiant dantis, sugniaužus kumščius, stengiantis juos perrėkti, demonstruojant jiems tolygų agresyvumą. Jis siuntė mokinius beginklius, kaip avinėlius, o tai reiškia, jog nepakanka vien tik stoti skriaudžiamųjų pusėn, pasisakyti už juos.

Reikia pačiam būti avinėliu, auka. Taip, kaip juo buvo pats Kristus…