Anuomet Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du
mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur
jis pats ketino vykti.Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o
darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.
Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei
krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į
kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybėšiems namams!'Ir jei ten gyvens ramybės sūnus,
jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus.Pasilikite
tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio.
Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite,
kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat
Dievo karalystė!'
O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims,
išėję į aikštę tarkite: 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie
mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' Sakau jums: ateis
diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.
Septyniasdešimt du sugrįžo
ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O
Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau
jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums
nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad
jūsų vardai įrašyti danguje“.
Be abejo, mes visi džiaugiamės savo darbo sėkme. Kristaus
pasiųstieji septyniasdešimt du mokiniai, grįžę iš pirmosios misijų kelionės, taip
pat su džiaugsmu kalbėjo Jėzui: Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.
Tačiau
misijos tikslas nėra išorinė sėkmė ir netgi negali būti kriterijumi, kuriuo būtų įmanoma
išmatuoti tikrąsias misijos pasekmes.
Taip, Jėzus ragina mokinius džiaugtis,
tačiau ne galia, kurią jie pasijuto turį, bet tuo, kad „jų vardai įrašyti danguje“.
Danguje
nevedama statistika, bet įrašomi vardai. Ten neįmanoma rasti išvardintų atliktų gerų
darbų, bet viskas vertinama nuoširdumu, atsidavimu, pasiaukojimu.
Dievui svarbiausi
ne skaičiai, bet pats žmogus, jo rūpesčiai, nepastebimas darbas, uolus pasišventimas,
kantrybė, sėjant gėrį.
Septyniasdešimt du mokiniai tikrai nebuvo baigę teologijos
akademijų ir kažin ar galėjo priklausyti to meto intelektualams, kurie verčiau rinkosi
fariziejų ir Rašto aiškintojų mokyklas, o ne keistuolį Mokytoją iš Nazareto. Jie nedėstė
kilnių idėjų ir nemokėjo šmaikščiais žodžiais atsakinėti priešininkams, priversdami
šiuos susimąstyti. Visas jų skelbimas susidėjo iš paties svarbiausio žodžio, kurio
juos išmokė Jėzus: „Ramybė“, o mokymo esmę sudarė tolesnis teiginys: „Jums prisiartino
Dievo karalystė!“
Gali atrodyti, kad taip sakyti būtų labai drąsu, nes iš tiesų
Dievo karalystės artumą simbolizavo tik jie, paprasti ir nelabai mokyti žmonės, tačiau
drauge tai parodo, kokiais keliais iš tiesų Dievas ateina pas žmones.
Mokinių
nepriėmė jokie pasaulio galingieji ar garsūs išminčiai, jų kelionės nelydėjo orkestrų
garsai ir iškilmingi pasveikinimai.
Mokiniai verčiau kreipėsi į ligonius, atstumtuosius,
paprastus žmones ir ne tam, kad sakytų jiems pamokslus, bet kad būtų drauge, gyventų
su jais, padėtų, gydytų, kad būtų jiems pagalba ir paguoda.
Būti misionieriumi
nereiškia: kažkam nešti vientisą doktriną ir apstulbinti savo išmintimi. Jėzaus pasiuntiniai,
įėję į namus, nesako: „Tuojau mes jums papasakosime apie Dievą“, bet taria: „Ramybė
šiems namams“.
Žinoma, toks linkėjimas privalo būti pagrįstas savos širdies
ramybe, kylančia iš tikėjimo ir pasitikėjimo.
Tai drauge yra ir vienintelė
visų laikų krikščionių galybė. Jie mokosi savo tikėjimą išgyventi su vidine ramybe,
tarnaujant ir aukojantis.
Ramybė padeda mums išgyventi ir savąją pasiuntinybę.
Jėzus neveltui sakė mokiniams: „Štai aš siunčiu jus, lyg avinėlius tarp vilkų“. Išganytojas
nemokė nugalėti pasaulio vilkus šiepiant dantis, sugniaužus kumščius, stengiantis
juos perrėkti, demonstruojant jiems tolygų agresyvumą. Jis siuntė mokinius beginklius,
kaip avinėlius, o tai reiškia, jog nepakanka vien tik stoti skriaudžiamųjų pusėn,
pasisakyti už juos.
Reikia pačiam būti avinėliu, auka. Taip, kaip juo buvo
pats Kristus…