Bendra katalikų ir musulmonų deklaracija apie santuoką ir šeimą Slovėnijoje. Strasbūro
teismo sprendimas dėl tos pačios lyties asmenų „teisės į santuoką“
Dar 2009 metais Slovėnijos vyriausybė išreiškė ketinimus įteisinti homoseksualių asmenų
santuoką ir šeimą, teisiškai prilyginant ją heteroseksualiai šeimai, taigi, pripažįstant
ir įsivaikinimo teisę. Dabartinei kairiajai daugumai ruošiantis svarstyti tokio įstatymo
projektą, Slovėnijos katalikų vyskupų konferencija ir Slovėnijos musulmonų bendruomenė
paskelbė bendrą deklaraciją, kurią pasirašė Liublianos arkivyskupas Anton Stres ir
Slovėnijos musulmonų bendruomenės pirmininkas Nedžad Grabus.
Deklaracijoje
teigiama, kad homoseksualių asmenų sąjungų sulyginimas su heteroseksualiomis yra netinkamas,
nes neužtikrina esminių ir nepakeičiamų tėvo bei motinos vaidmenų šeimos gyvenime,
svarbių sutuoktinių harmoningam santykiui ir vaikams. Deklaracijoje katalikų ir musulmonų
bendruomenės kviečiamos pasisakyti už šeimą ir už vaiko teisę turėti motiną ir tėvą,
taip pat ginti savo teisę vaikus auklėti pagal savo religinius įsitikinimus.
*
Homoseksualių
asmenų santuokos įteisintos šiuo metu septyniose Europos valstybėse, kai kuriose kitose
jų sąjungoms pripažįstamas vienoks ar kitos juridinis statusas. Homoseksualių asmenų
sąjungų prilyginimas heteroseksualių asmenų santuoka paremtai šeimai, suteikiant tą
patį, per šimtmečius išsikristalizavusį statusą, teises ir pareigas, yra vienas iš
pagrindinių gėjų organizacijų ir judėjimų tikslų daugelyje Europos šalių.
Šiuo
požiūriu svarbus Strasbūro žmogaus teisių teismo birželio 24 dienos sprendimas byloje,
kurioje du austrai bylinėjosi su savo valstybe, neleidusia jiems susituokti. Teismo
sprendimu Europos žmogaus teisių konvencija nepagrindžia homoseksualių asmenų „teisės
į santuoką“, todėl Austrijos valstybė, atsisakiusi tokią santuoką pripažinti, jų nediskriminavo.
Teismo motyvacijoje pažymima, kad daugumoje (Europos) valstybių tos pačios
lyties asmenų santuokos dar nepripažįstamos, santuokos socialinės ir kultūrinės reikšmės
skiriasi visuomenėse ir valstybėse, todėl pastarosios „vis dar laisvos“ leisti tuoktis
tik skirtingos lyties asmenims.
Tuo tarpu austrų gėjų porai advokatavusi ir
padėjusi Tarptautinė lesbiečių ir gėjų asociacija (ILGA), kitos panašaus pobūdžio
nevyriausybinės organizacijos išreiškė nuostatą, jog „nacionaliniams teismams reikia
vadovavimo šiuo klausimu“, kitaip tariant, valstybės turėtų būti spaudžiamos pripažinti
tos pačios lyties santuokas.
Tačiau Strasbūro teismo sprendime pripažinta,
kad tos pačios lyties santuokų klausimas gali būti vertinamas tik kaip „viena iš besivystančių
teisių be įtvirtinto sutarimo“. Tad, viena vertus, Strasbūro teismo formuluotėse numatoma
perspektyva, kad ateityje dauguma Europos kontinento valstybių pripažins tos pačios
lyties santuokas, kita vertus, nepriimama kai kurių nevyriausybinių organizacijų retorika,
pagal kurią klaidingai sudaromas įspūdis, jog tos pačios lyties santuokos jau yra
neginčytina, visuotinė ir tarptautinėse sutartyse įtvirtinta teisė. (rk)