Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Juozapą Cafasso santrauka.

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI trumpam nutraukė pastarosiomis savaitėmis skaitytų katechezių ciklą, skirtą didiesiems viduramžių Bažnyčios mąstytojams, ir šį kartą kalbėjo apie devynioliktajame amžiuje Turino mieste gyvenusį kunigą šv. Juozapą Cafasso.

Pradėdamas katechezę, Šventasis Tėvas visų pirma priminė, jog vos prieš kelias savaites pasibaigė kunigų metai, kuriuos skelbti paskatino pernai sukakusios Arso klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus mirties 150-osios metinės. Kunigų metais, greta Arso klebono buvo iškelti ir kiti praeityje gyvenę šventi kunigai, šviečiantys pavyzdžiu dabartinei kunigijai.

Kaip tik šiomis dienomis sukako 150 metų ir nuo šv. Juozapo Cafasso mirties. Jis mirė Turine 1860 metų birželio 23 dieną, būdams vos 49 metų amžiaus. Katechezėje Šventasis Tėvas priminė, jog ir popiežius Pijus XI buvo sugretinęs šv. Juozapą Cafasso su šv. Jonu Marija Vianėjumi. 1924 metų lapkričio 1-ąją buvo paskeltas Pijaus XI dekretas, patvirtinantis kunigo Jono Vianėjaus užtarimu įvykusį stebuklą ir leidžiantis jį kanonizuoti. Tą pačią dieną buvo taip pat duotas leidimas skelbti palaimintuoju Juozapą Cafasso. Sugerindamas šiuos du šventus kunigus, Pijus XI rašė: „Nebe Dievo valios sutapo, kad tą pačią dieną matome patekant Katalikų Bažnyčios horizonte dvi naujas žvaigždes – Arso kleboną ir Garbingąjį Dievo Tarną Juozapą Cafasso“. Pastarasis nebuvo klebonas, kaip Jonas Vianėjus, bet kunigų ugdytojas, greta kitų – ir šv. Jono Bosko mokytojas.

Juozapas (Giuseppe) Cafasso gimė 1811 metų sausio 15 dieną Castelnuovo d‘Asti miestelyje, kuriame gimė ir šv. Jonas Boskas. To meto Pjemontą slėgė skurdas ir kitos socialinės problemos. Tačiau tais laikais netrūko ir šventų krikščionių, uoliai stojusių į kovą su visomis negerovėmis. Baigęs vidurinę mokyklą ir seminariją, Juozapas Cafasso 1833 metais priėmė kunigystės šventimus. Po keturių mėnesių įstojo į Šventojo Pranciškaus Asyžiečio kunigų konviktą, kuriame iš pradžių kaip studentas, o vėliau kaip dėstytojas ir galiausiai kaip vadovas jis praleido visą savo likusį gyvenimą. Konviktas buvo kunigų tobulinimosi mokykla, kurioje jie ne tik gilino moralinės ir pastoracinės teologijos žinias, bet visų gilino savo kunigiškąją tapatybę, sekdami šv. Ignaco Lojolos ir šv. Alfonso Marijos de Liguori mokymu. Juozapas Cafasso pats buvo suformuotas pavyzdingu kunigu ir tapęs konvikto rektoriumi stengėsi ir kituose ugdyti ganytojišką uolumą. Jis mėgdavo sakyti, jog geras kunigas yra tas, kuris net ir atlikdamas paprasčiausias kasdienines užduotis visada stengiasi, kad tai ką jis daro būtų naudinga sielų išganymui.

Juozapas Cafasso labai gerai išmanė moralinę teologiją, bet dar labiau jam rūpėjo tai, kas yra žmonių širdyse. Šito jis mokė ir konvikte besitobulinančius kunigus. Tie, kas turėjo laimės artimai bendrauti su šiuo šventu kunigu, patys tapo uoliais ganytojais ir žmonių mylimais nuodėmklausiais.

Kitas svarbus šv. Juozapo Cafasso bruožas – tai jo ypatingas dėmesys kaliniams ir jiems skirta dvasinė globa. Devynioliktajame amžiuje kaliniai gyveno nežmoniškomis sąlygomis. Du dešimtmečius Juozapas Cafasso lankė kalėjimus, guodė ir šelpė kalinius. 57 nuteistuosius mirties bausme palydėjo iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

Juozapas Cafasso mirė 1860 metais. 1948-aisiais popiežius Pijus XII jį paskelbė kalinių ir kalėjimų kapelionų globėju, o 1950-aisiais paskelbta enciklika iškėlė jį pasiūlė pavyzdžiu visiems nuodėmklausiams ir dvasios vadovas.