Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo
veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos
kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis
keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie,
jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs
sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą.
Jiems einant keliu, vienas
žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės
turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti
tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir
skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk
man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda
ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. (Lk 9,51-62)
TIKRI
MOKINIAI, Mons. Adolfas Grušas
Pasiryžimas
tapti Jėzaus mokiniu – tai visą gyvenimą trunkantis įpareigojimas, reikalaujantis
daug energijos ir didelės tiesos savo širdyje. Tai darome, siekdami tikrai didelių
tikslų: gyvenimo prasmės, savęs pačių bei savo vietos istorijoje suvokimo.
Atrodytų,
kad tikrai didingų tikslų siekiantys mokiniai turėtų rasti supratimą, tam tikras privilegijas…
Tačiau
Jėzus nėra pataikaujantis Mokytojas, Jis nenuleidžia kartelės savo mokiniams, nesileidžia
į kompromisus, kad susilauktų pritarimo. Priešingai nei kiti praeities ar dabarties
mokytojai ir pranašai, Jis netrokšta tapti įžymiu ar matyti Jį sekančias gausias minias.
Jis nori tik skelbti Dievo Karalystę, parodyti visiems nelauktą ir nuostabų dangaus
Tėvo veidą.
Savo mokinius Jėzus renkasi pats ir aiškiai pasako, ko iš jų tikisi.
Reikia pripažinti, reikalavimai tikrai nemenki…
Išganytojas nori tokių mokinių,
kurie sugebėtų įsipareigoti vardan Dievo Karalystės visiškai, atiduodami visą savo
būtį, o ne vien tada, kai juos užplūsta mistinių išgyvenimų troškimas. Šio sekmadienio
Evangelijos ištrauka pradedama pasakojimu apie tai, kaip Jėzus ryžtingai leidžiasi
Jeruzalės linkui, į tą vietą, kur Evangelijos skelbimas patirs patį svarbiausią išmėginimą.
Jėzus priima šį iššūkį ir be svyravimų leidžiasi kelionėn į miestą, kuriame žudomi
pranašai, užgniaužiama bet kokia kita nuomonė, galinti atnešti kažką naujo, jei tik
valdantiesiems ji atrodys pavojinga. Jėzus yra pasiryžęs mirti, kad tik visiems parodytų
tikrąjį Dievo veidą. Tokio pat ryžto Jis laukia ir iš savo mokinių.
Šis ryžtas
niekuomet negali virsti prievarta, netgi išreikšta vien tik žodžiais, net ir dėl geriausių
motyvų. Neveltui Jėzus subara savo apaštalus, kurie ketino nubausti nesvetingo kaimo
gyventojus. Artimiausi Jėzaus sekėjai, be abejo, jau buvo patyrę maldos švelnumą,
praleidę laiką mąstymuose, kontempliacijoje, pasiekę neeilinių dvasinių aukštumų,
tačiau šios gautos nesuskaičiuojamos malonės nesulaikė jų nuo viešai išreikšto, atrodytų,
pačių geriausių motyvų sukelto pasipiktinimo, kuriam Jėzus aiškiai nepritarė.
Mokinys
privalo mylėti taiką, o svarbiausia – siekti vidinės ramybės, kad pajėgtų suprasti
ir pakelti savo paties nesėkmes ir likti ištikimu.
Iš tiesų nepakanka gražių
tikėjimo patirčių, kad galėtume atsiversti savo širdyje, neužtenka intensyvaus maldos
gyvenimo, kad išvengtume fanatiškumo bei netolerancijos pavojaus. Pernelyg dažnai
sielovadą mes matuojame pasiektais rezultatais ir žinodami, kad esame pasiųsti būti
tik Gerosios Naujienos sėjėjais, puolame į depresiją, jei nematome to skelbimo vaisių.
Iš tiesų Dievo Karalystės logika sako kita: tikėjimą duoda ir augina pats Dievas,
o mokinys gali jaustis ramus, nes žino, kad seka savo Viešpaties pėdomis…
Mokinys,
sekantis Tą, kuris neturi nė kur galvos priglausti, neieško Dievo dėl savo didesnio
asmeninio saugumo. Pernelyg daug krikščionių su Dievu užmezga artimą ir prieglobsčio
ieškantį ryšį ir kreipiasi į Jį, kad būtų apsaugoti, savo tikėjimą suvokdami tarsi
apsiaustą, savotišką lizdą. Jie jaučiasi išgąsdinti „pasaulio“, įsivaizduodami jį
kupiną nuolatinių pavojų, bijo išeiti už savo parapijos, savo judėjimo, savo grupės
ribų, nes yra įbauginti antievangelinės logikos, nesugebančios įsivaizduoti ir priimti
Viešpaties Jėzaus su tikru giedrumu: juk Mokytojas Jėzus, kuris pats neturėjo kur
galvos priglausti, neturės ir patogaus lizdo, į kurį galėtų surinkti savo mokinius…
Mokinys,
sekantis gyvenimo Viešpatį, Tą, kuris yra aukščiau už bet kokius jausmus, kuris kalba
net apie šeimyninių ryšių sumažinimą vardan Evangelijos, rūpinasi atsižadėti visiems
pastebimo spindesio, ne kartą vedančio į dviprasmybę ir vidinę nelaisvę. Mokinys gyvena
meile, semdamasis stiprybės iš Dievo meilės, suvokdamas, kad kartais ir šeimos ryšiai
gali tapti netinkamais, jei tame trūks tikros nuoširdžios meilės ir pagarbos.
Jėzų
sekantis mokinys visuomet žvelgia į ateitį, nelikdamas įsitvirtinęs savo praeityje,
nėra vergiškai prisirišęs prie savo įpročių, nesislepia už žodžių „taip daro visi“,
žvelgia pirmyn, ir labiau rūpinasi, kaip viską padaryti geriau dabar, negu kad nagrinėti
tai, kas, kad ir geriausia, buvo praeityje. Mūsų bendruomenės perdaug dažnai rūpinasi
labiau išsaugoti Evangelijos vertybes, negu ja gyventi. Pernelyg dažnai mūsų Bažnyčia
desperatiškai rūpinasi išlaikyti savo privilegijas ir statusą, nepastebėdama, kad
taip savotiškai tolsta nuo savo Mokytojo.
Sakytume, nerimą keliantys reikalavimai?…
Tačiau
turime prisiminti, kad Jėzus savo mokiniams tai pasakė ne todėl, kad juos įbaugintų.
Jis norėjo pasakyti, kad nori tikrų, garbingų žmonių, pasirengusių stoti prieš savo
Viešpatį tiesoje. Galime sakyti, kad Jėzus yra labai reiklus, tačiau taip yra todėl,
kad Jam reikalingos ne įbaugintos avelės iš zakristijos ar fanatiški skelbėjai, bet
tikri, autentiški žmonės, vyrai ir moterys, kupini ieškojimo džiaugsmo, susižavėję
savo Mokytoju ir pasiruošę liudyti jiems jau žinomą Gerąją Naujieną.