Arkivyskupas Mamberti. Apie pasaulietiškumą

Šiomis dienomis Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis arkivyskupas Dominique Mamberti lankėsi Kuboje, kurioje trečiadienį atidarė Bažnyčios Kuboje rengiamą X socialinę savaitę, skirtą diskusijoms apie įvairias visuomenines temas iš Bažnyčios socialinės doktrinos perspektyvos.

Arkivyskupas Mamberti kalbėjo apie valstybės pasaulietiškumo ir Bažnyčios santykį, išryškindamas kelis akcentus. Pirmiausia jis apžvelgė pačią „pasaulietiškumo“ sąvokos istoriją. Šiandien ši sąvoka dažnai vartojama kaip priešprieša Bažnyčiai ir krikščionybei, tačiau iš tiesų be krikščionybės šios sąvokos ko gero nebūtų net buvę. Tai su Kristaus Evangelija buvo įvesta pamatinė skirtis tarp to, kad priklauso Dievui ir to, kas priklauso „ciesoriui“ (ar valstybei). Tuometiniam romėniškam ir žydiškam mentalitetui tai buvo sunkiai įsivaizduojama idėja. Šiuo klausimu Benediktas XVI buvo pastebėjęs, kad pasaulietiškumas neprieštarauja tikėjimui ir tam tikra prasme yra krikščioniško tikėjimo vaisius, mat krikščionybė kaip visuotinė religija nesusitapatina su viena valstybe. Krikščionims visada buvo aišku, kad religija nėra politika, tačiau kita žmogaus gyvenimo sfera.

Žodis „pasaulietiškas“ yra kilęs iš žodžio „pasaulietis“, kitaip tariant, krikščionis, kuris nėra kunigas ir nėra gavęs kokių kitų religinių šventimų. Viduramžiais žodis „pasaulietiškas“ įgijo naują reikšmę. Juo įvardijama ne tik tikinčiųjų kategorija, bet ir santykis tarp Bažnyčios valdžios ir politinės valdžios. Nors viduramžiais šios valdžios konkuravo, tačiau, anot arkivyskupo Mamberti, konkurencija vyko viduje visuomenės, kuri buvo krikščioniška. Valdovai, kurie norėjo būti nepriklausomi nuo popiežiaus dėlto nelaikė savęs esančiais už Bažnyčios ribų ar prieš Bažnyčią, nenorėjo nuo jos atsiskirti, priešingai, norėjo patys ją kontroliuoti.

Tai Apšvietos amžiuje ir ypač su Prancūzijos revoliucija žodis „pasaulietiškumas“ pradeda reikšti opoziciją ir priešpriešą tarp politinės aplinkos ir religinės sferos, siekiant pastarąją išstumti iš socialinio gyvenimo. Jei pasaulietiškumas didele dalimi gimė iš Evangelijos įtakos kultūrai, neretai šiandien jo šaukiamasi trukdant Bažnyčios gyvenimui. Vardan pasaulietiškumo priimami sprendimai ir normos, kurie nėra palankūs teisei į religijos laisvę. Tokia pasaulietiškumo samprata, pasak arkivyskupo Mamberti, yra kritikuotina ir nepakankama. Sveikas pasaulietiškumas neturėtų apsiriboti tik negatyvia atskyrimo, neutralumo, nesikišimo nuostata. Jis turėtų būti taip pat pozityviai užtikrinantis ir padedantis religijos laisvei.

Jei pasaulietiškumas suvokiamas tik negatyviai ir iškeliamas ne kaip priemonė, o kaip pagrindinė vertybė, tada jo neutralumas rizikuoja tapti ateizmu, o skirtingumas (nuo religijos) – priešiškumu. Tada paradoksaliai pasaulietiškumas tampa uždara ideologija, o valstybė tampa konfesine, pripažįstanti tik pasaulietinę religiją, tik kraštutinį sekuliarizmą.

Iš kitos pusės, krikščionys taip pat privalo gerbti teisingą politikos ir politinės bendruomenės autonomiją. To, beje, reikia pačiai religijos laisvei. Kaip yra perspėjęs Jonas Paulius II, jei religinis įstatymas sutapatinamas su politiniu, tai gali uždusinti religijos laisvę.

Tačiau krikščioniškoje vizijoje politinės bendruomenės autonomija nereiškia visiškos nepriklausomybės nuo etikos ir nuo moralinių vertybių. Istorija pateikia daug liūdnų pavyzdžių apie tai, kaip nužmogėja politika be vertybių, apakusi nuo galios.

Būtent per moralines vertybes ir etiką krikščioniškas tikėjimas susiliečia su politine sfera jos neuzurpuodamas ir jos nepakeisdamas savimi. Racionaliai argumentuota Bažnyčios socialinė doktrina yra indėlis į visuomenės bendrąjį gėrį, į teisingumo ieškojimą. Todėl tikrai nepagrįsti kaltinimai neleistinu kišimųsi į politika ganytojams, kai šie primena tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms kokį nors moralinį principą. Jie nenori užimti politikų vietos, tačiau taip pat negali likti abejingais kovoje už teisingą tvarką. Jei ganytojai kreipiasi į sąžines, tai betarpiškas veikimas dėl teisingos ir geros tvarkos visuomenėje yra pasauliečių misija, pagarbiai bendradarbiaujant su kitais piliečiais. (rk)