Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Tomą Akvinietį santrauka.

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI tęsė prieš porą savaičių pradėtą katechezę apie Tomą Akvinietį.

Popiežius pirmiausia priminė, jog Tomas Akvinietis yra ir šiandien labai vertinamas teologas. Jo mokymą rekomendavo Vatikano II Susirinkimas dviejuose dokumentuose – dekrete apie kunigų rengimą Optatam totius ir deklaracijoje apie krikščioniškąjį ugdymą Gravissimum educationis. Popiežius Leonas XIII 1880 metais paskelbė šv. Tomą Akvinietį katalikų mokyklų ir universitetų globėju.

Tokio įvertinimo Tomas Akvinietis susilaukė ne tik dėl savo mokymo turinio, bet taip pat ir dėl naudoto metodo, dėl jo pasiūlytos naujos filosofijos ir teologijos sintezės. Bažnyčios tėvai, - kalbėjo popiežius, - kėlė Dievo klausimą ir svarstė pasaulio sąrangos problemas remdamiesi bibliniu apreiškimu ir įvairiomis platonizmo srovėmis, nematydami esminio skirtumo tarp racionalaus pažinumo ir apreiškimo. Jie ir „filosofiją“ suprato ne kaip racionalią ir nuo tikėjimo aiškiai atskirtą sistemą, bet kaip bendrą tikrovės suvokimo akiratį, susidedantį iš tikėjimo šviesos ir protinio pažinimo. Tomas Akvinietis naują perspektyvą įžvelgė Aristotelio filosofijoje, kuri, suformuluota ikikrikščioniškais laikais, be Naujojo ir Senojo Testamentų įtakos, pateikė ne apreiškimu, bet vien protu paremtą pasaulio viziją. Tomas įsitikino, jog gali savarankiškai būti „filosofija“ įtikinamai pati save pagrindžianti vien proto argumentais, ir „teologija“, tai yra kalbėjimas apie tikėjimą tikėjimo argumentais. Tad reikėjo atsakyti į savaime kylantį klausimą: ar racionalusis pasaulis, filosofija be Kristaus, suderinamas su tikėjimo pasauliu? Nors nestigo argumentų, kad šios dvi sferos nesuderinamos, Tomas Akvinietis vis dėlto buvo tvirtai įsitikinęs jų suderinamumu ir manė, kad be Kristaus sukurta filosofijos sistema tarsi laukė, kad Kristaus šviesa ją atbaigtų. Tokia filosofijos ir teologijos nepriklausomybė ir kartu jų suderinamumas pačiam Tomui Akviniečiui buvo didelis atradimas ir šitos sąveikos aiškinimas tapo jo gyvenimo misija.

Filosofijos ir teologijos atskyrimas tapo tiek filosofijos, tiek ir teologijos savarankiškumo garantu. Vis dėlto savarankiškumas nereiškė visiško atsidalinimo arba prieštaravimo, bet implikavo vaisingą bendradarbiavimą. Tikėjimas gina protą nuo nusivylimo, skatina atsiverti vis platesniems akiračiams, verčia kelti fundamentalius klausimus, o keldamas klausimus apie antgamtinę žmogaus ir Dievo santykių sferą tuo pačiu praturtėja ir protas.

Šiuolaikinis ateizmas tvirtina, kad religinė kalba neturi objektyvaus turinio, kad kalbėjimas apie tikėjimą yra tik subjektyvus ir emocionalus. Toks tvirtinimas remiasi pozityvistine prielaida, kad būties pažinti neįmanoma ir kad žmogaus protui pažinios tik regimos tikrovės funkcijos. Tačiau mes, - sakė popiežius, - sekdami Tomu Akviniečiu ir visa filosofijos tradicija esame įsitikinę, kad žmogus gali pažinti ne tik funkcijas, kurias tyrinėja gamtos mokslais, bet sugeba pažinti ir kur kas gilesnius dalykus. Žmogus sugeba pažinti asmenį, sugeba pažinti ne vien fizinius ir biologinius aspektus, bet ir kito asmens „Tu“. Pasak Tomo Akviniečio, nors ir teologinis pažinimas yra ribotas, vis dėlto religinė kalba turi prasmę, nes mes prisiliečiame prie pačios būties.

Šį fundamentalų žmogaus proto ir krikščionių tikėjimo suderinamumą Tomas Akvinietis papildo dar vienu svarbiu principu – Dievo malone, kuri neprieštarauja žmogaus prigimčiai, bet ją papildo ir ištobulina. Gimtoji nuodėmė nesunaikino žmogaus prigimties, bet ją gerokai susilpnino. Malonės, suteikiamos per Dievo Įsikūnijimo slėpinį dėka, Dievas pagydo žmogaus prigimtį ir sustiprina troškimą siekti kiekvienam žmogui natūraliai būdingo tikslo – laimės. Vis dėlto, pabrėžia Akvinietis, nors malonė yra galingesnė už prigimtį, žmogui artimesnė prigimtis. Dėl to krikščioniškajai moralei pakanka prigimtinio įstatymo pagrindo. Žmogaus protas yra pajėgus atpažinti prigimtinį moralinį įstatymą. O tai reiškia, kad vadovaudamasis prigimtiniu įstatymu žmogaus protas sugeba atpažinti kas yra gera ir kas bloga, sugeba siekti asmeninės laimės, o tuo pačiu atsakingai rūpintis ir bendruoju gėriu. Dievo malonė palydi žmogaus pastangas, jas palaiko ir stiprina, tačiau pasak Tomo, visi žmonės, tiktieji ir netikintieji, yra pajėgūs vien savo protu atpažinti prigimtinio įstatymo reikalavimus ir jais vadovaudamiesi kurti pozityviąją teisę, tai yra tuos įstatymus, kuriais civilinė politinė valdžia tvarko viešąjį gyvenimą.

Kuomet nepaisoma prigimtinio įstatymo ir iš jo išplaukiančios atsakomybės, individualioje plotmėje įsigali etinis reliatyvizmas, o politinėje sferoje kyla valstybinio totalitarizmo grėsmė. Žmogaus teisių apsaugai ir asmens orumo gynimui reikalingas tvirtas ir abejonių nekeliantis pagrindas. Ir tas pagrindas yra prigimtinis įstatymas, - sakė popiežius.