Popiežiaus Benedikto XVI atsakymai į kunigų klausimus apie celibatą, pašaukimus, kunigo gyvenimą ir dvasingumą

Ketvirtadienio vakarą Šv. Petro aikštėje vykusio kunigų maldos budėjimo metu atsakydamas į kunigo iš Brazilijos klausimą apie tai, kaip pakelti visas kunigams tenkančias prievoles, lankyti parapijas, gyventi nebekrikščioniškoje visuomenėje, popiežius Benediktas XVI pažymėjo, jog itin svarbu, kad kunigystė būtų daugiau nei paprastas darbas, su nustatytomis pradžios ir pabaigos valandomis, po kurių gyvenama tik sau. Kunigas turi būti pilnas Kristaus džiaugsmo, turi turėti asmeninį ryšį su Dievu, turi melstis. Tai svarbiausia sąlyga kitai kunigo veiklai. Parapijiečiai supras, kad jis negali visko padaryt ir padės.

Kunigui reikia rinktis prioritetus ir yra trys pagrindiniai prioritetai, trys kunigo gyvenimo kolonos. Pirmiausia: tai Eucharistija ir sakramentai. Kunigas turi sudaryti sąlygas visiems dalyvauti sakramentiniame gyvenime, sekmadienio Eucharistijos šventime. Antras prioritetas yra Dievo žodžio skelbimas, nuo asmeninių pokalbių iki homilijos. Trečias prioritetas yra Dievo meilės rodymas, ypač būnant kartu su kenčiančiais, su mažais, su atstumtaisiais.

Kunigas iš Afrikos, iš Dramblio Kaulo Respublikos uždavė Šventajam Tėvui klausimą apie teologijos ir dvasingumo skirtumą, apie tai, kad teologija ne visada maitina ir orientuoja kunigo gyvenimą.

Atsakydamas į šį klausimą Šventasis Tėvas citavo šv. Bonaventūrą, kuris skyrė dvi teologijos formas. Viena iš jų atspindi proto aroganciją. Čia protas nori viską dominuoti ir Dievą paverčia tik studijų objektu. Ši teologija nemaitina tikėjimo, priešingai, ji aptemdo Dievą. Kita teologijos forma yra leidimasis būti Dievo vedamam ir yra motyvuota troškimu pažinti tą, kurį myli.

Benediktas XVI rėmėsi savo paties patirtimi. Anot jo, nuo to laiko, kai jis susidūrė su teologija 1946 metais, jam teko pažinti daug teologinių idėjų, kurios, rodos, buvo labai moksliškos, inovatyvios. Tačiau metams bėgant, jos paseno ir kartais netgi atrodo juokingos. Tikras naujumas nėra toks. Nereikia pasiduoti momento idėjoms, reikia turėti drąsos mąstyti plačiai apie Bažnyčią, apie tikėjimo ir Dievo patirtį.

Kunigas slovakas, misionierius Rusijoje, paprašė popiežiaus pasidalinti keliomis įžvalgomis apie celibatą.

Pasak Benedikto XVI, tam tikra prasme celibatas yra būsimų dalykų ženklas. Krikščionys laukia Kristaus atėjimo ir naujo pasaulio. Šis pasaulis yra už šeimos. Tai ir simbolizuoja celibatas. Iš kitos pusės, celibatas yra neįmanomas be dieviškos malonės pagalbos. Tačiau, pridūrė Šventasis Tėvas, mūsų dienų pasaulis linkęs gyventi tik šia diena, viską gauti šią dieną. Todėl jam nesuprantamas celibatas kaip ateities pasaulio ženklas. Todėl nenuostabu, kad celibatas kelia skandalą ir pasipiktinimą.

Popiežius taip pat pabrėžė skirtumą tarp celibato ir nenoro tuoktis. Nenoras tuoktis yra nenoras įsipareigoti, nenoras save apsibrėžti, troškimas išlaikyti tą autonomiją, kuri kiekvieną akimirką leistų pasirinkti kaip elgtis, pakeisti kryptį. Tuo tarpu celibatas yra „taip“ įsipareigojimui, tai atsidavimas Dievui į rankas, su pasitikėjimu ir ištikimybe. Celibato „taip“ patvirtina ir kitą „taip“, kuris tariamas santuokoje, kuriant šeimą.

Atsakydamas į australo kunigo klausimą apie pašaukimus ir jų mažėjimą, Benediktas XVI dar kartą pabrėžė, kad kunigystė nėra tik darbas tarp kitų darbų. Kartais kyla pagundų manyti, kad tai profesija tarp kitų profesijų, kad reikia leisti ją užsiimti visiems ir lengvai, taip bus išspręstos visos problemos. Tačiau iš tikro jos nebūtų išspręstos. Pašaukimas ateina iš Dievo, o ne iš mūsų veiklos. Todėl turime atkakliai ir ištvermingai melsti Dievą pašaukimų, belstis į Jo duris. Reikia padrąsinti tikinčiuosius, kad jie belstųsi į Dievo širdį ir primygtinai prašytų kunigų.

Antra vertus, dabartiniai kunigai turi suteikti įtikinamą gyvenimo liudijimą. Vargu, pasak popiežiaus, ar nors vienas kunigas būtų pasirinkęs šį kelią, jei nebūtų pažinojęs įtikinančių kunigų. Trečia, reikia turėti drąsos paraginti jaunuolius rinktis kunigystės kelią. Dažnai būtinas žmogaus žodis, kad būtų išgirstas dieviškas pašaukimas. (rk)