Tėvas Samir. Būsimas Sinodas svarbus ir ortodoksų Bažnyčioms

Sekmadienį, birželio 6 d. naujienų agentūra Zenit publikavo interviu su žymiu egiptiečiu teologu, filosofu ir islamo ekspertu tėvu jėzuitu Samiru Khalilu Samiru. T. Samiras ženkliai prisidėjo prie spalį įvyksiančio Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams Darbo dokumento „Instrumentum Laboris“ rengimo.

Dvi savaites truksiančio Sinodo metu bus svarstomos regiono problemos, iš kurių, t. Samiro nuomone, pagrindinė yra krikščionių emigracija. Jei niekas nepasikeis, per porą amžių nebeliks krikščionių Artimuosiuose Rytuose. Pastarąjį šimtmetį šis reiškinys buvo aiškiai pastebimas Turkijoje ir Irane. Pastovaus karo, kuris tęsiasi jau 60 metų, atmosfera yra pagrindinė emigracijos priežastis. Pasekmės krikščionims yra labai sunkios, nes jie yra mažuma ir padėtis priklauso ne nuo jų. Tačiau krikščionys yra laisvesni, kadangi jų atveju politika ir religija nesusijusios. T. Samiro manymu, siekti taikos yra krikščionių misija regione. Be to, krikščionys kenčia dėl tikėjimo bei sąžinės laisvės stokos ir dėl sunkios žmogaus teisių padėties. Juos taip pat slegia islamizmo sukurta smurto atmosfera daugelyje Artimųjų Rytų kraštų.

Pasak t. Samiro, ortodoksiškos Rytų bažnyčios skirs ypatingą dėmesį spalį vyksiančiam Sinodui, kai į Romą susirinks daug vyskupų ir katalikų patriarchų iš Artimųjų Rytų.

Libanietis ortodoksų teologas prof. Assaad Elias Kattan iš Miunsterio yra pasakęs, kad „visa, ką Katalikų bažnyčia daro Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje, turi atgarsių ir kitose Bažnyčiose“. T. Samiro nuomone, šį teiginį galima paaiškinti tuo, kad ortodoksų Bažnyčios neturi bendros kalbos. Jau beveik 50 metų jos bando susivienyti į panortodoksišką Sinodą ir joms tai nepavyksta. Teologinėje plotmėje ortodoksų Bažnyčios yra vieningos, bet kai kalbama apie praktinius dalykus, kiekviena iš jų turi savo liniją. Kažkuria prasme jos taip pat priklauso nuo politikos. Be politinių problemų svarbų vaidmenį vaidina tautiniai ir etniniai klausimai, o ir hegemonijos siekis trukdo surasti bendrą viziją.

Tuo tarpu Katalikų bažnyčia yra labai efektyviai organizuota vienybėje su popiežiumi. Ji yra arti pasaulio rūpesčių ir ryžtingai dalyvauja diskusijose, sprendžiant aktualias problemas: bioetikos, ekonomikos ir politinio saugumo klausimus, taikos ir žmogus teisių pažeidimus, emigracijos ir sekuliarizacijos sukeltas problemas. Taip iš dalies yra dėl to, kad ji yra įsitvirtinusi Vakaruose, o Lotynų Amerikoje, Azijoje bei Afrikoje yra dar daugiau katalikų. Visos šios temos filtruojamos per Katalikų Bažnyčią ir popiežius ar vietinės Bažnyčios ieško atsakymų Evangelijoje.

Katalikų Bažnyčia yra gana universali, žiūrint ir iš sociologinio taško. Ji veda dialogą su daugeliu konfesijų ir religijų, ypač su islamu ir judaizmu. Dėl politinių ir sociologinių motyvų šis dialogas yra ypač sunkus rytų ir ortodoksų Bažnyčioms Artimuosiuose Rytuose, o su protestantų bendruomenėmis jos praktiškai neturi jokių santykių. Rytuose, pasak t. Samiro, tiek ortodoksai, tiek rytų katalikų Bažnyčios dėkoja Dievui už tai, kad Katalikų Bažnyčia leidžia visiems dalyvauti savo iniciatyvose. (mb)