Arkivyskupas Padovese – Turkiją mylėjęs Bažnyčios kankinys

Birželio 3 dieną Iskenderune nužudyto savo ganytojo, arkivyskupo Luigi Padovese, netekusi negausi Turkijos katalikų bendruomenė jaučiasi kaip pasiklydusi, įbauginta ir bežadė kaimenė. Jai žinia apie arkivyskupo nužudymą buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Tačiau, kad ir ką pagalvojo išgirdę neįtikėtiną žinią, jiems nebuvo kitos išeities – teko pripažinti liūdną ir skaudžią tiesą, kad arkivyskupo, Anatolijos apaštališkojo vikaro, nebėra gyvųjų tarpe. Tokiais širdgėlos persunktais žodžiais mintimis apie nužudytą ganytoją pasidalijo Anatolijos Bažnyčios misijų darbuotoja, Nekalčiausiosios Marijos misionierė italė Mariagrazia Zambon. Kaip pašvęsto gyvenymo pasaulietė Zambon jau devynerius metus aktyviai darbuojasi Anatolijos Bažnyčios katalikų sielovadoje ir gerai pažinojo arkivyskupą Luigi Padovese,

Prisiminimuose, kuriuos paskelbė katalikiška žinių agentūra „Asianews“, autorė pasakoja apie kapucino arkivyskupo Padovese nuoširdų broliškumą, liudytą tiek negausiems Turkijos katalikams, tiek gyventojų daugumai priklausantiems musulmonams. Kol kas neaišku, kodėl arkivyskupo vairuotojas, 26 metų turkas ir musulmonas pakėlė ranką prieš žmogų, iš kurio, - rašo autorė, - buvo patyręs tik gera.

Pasak Mariagrazia Zambon, arkivyskupas Padovese buvo didelis Turkijos žinovas ir mylėtojas, kaip mokslininkas pelnęs pripažinimą dar prieš išrinkimą Iskenderuno Bažnyčios vyskupu. Turkija jį ypač žavėjo kaip apaštalo Pauliaus mokymo ir liudijimo vieta, kurioje susiformavo krikščionybės teologinės struktūros ir mokymas, susikūrė pirmosios krikščionių bendruomenės ir įvyko pirmieji Bažnyčios susirinkimai. Jis ypatingai stengėsi, kad ši garbinga Bažnyčios praeitis taptų žinoma kitiems, todėl rengė suvažiavimus, seminarus, konferencijas tiek maldininkams, tiek paprastiems turistams, išleido sunkiai suskaičiuojamą gausybę leidinių apie krikščionybės ištakas dabartinės Turkijos žemėje. Tuo pat metu jis buvo labai paprastas ir supratingas „gerų santykių“ žmogus, dėmesingas stokojančiųjų poreikiams, kuriuos tenkino per Turkijos Caritas organizaciją. Padovese buvo nuolankus, gebantis rasti bendrą kalbą su mokytais ir paprastais žmonėmis, religijos, kultūros pasaulio atstovais ir pareigūnais. Jis visiems ištardavo gerą žodį, mielai bendravo su skaitlingais piligrimais iš viso pasaulio, atvykusiais į Turkiją lankyti tikėjimui svarbių vietų.

Padovese buvo itin darbštus. Apie jo plačiai išvystytus ryšius liudija Turkijos katalikų bendruomenę pasiekianti nenutrūkstanti virtinė užuojautos pareiškimų. Jis buvo ekumeninio ir tarpreliginio dialogo žmogus. Apie tai liudija jo geri santykiai su regiono muftijumi, jo artimas bendravimas su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi I ir kitais ortodoksų vyskupais ir tikinčiaisiais, taip pat su protestantais.

Arkivyskupas Luigi Padovese aistringai mylėjo gyvenimą, o dar labiau – Evangeliją, kuri anksčiau nei kitur buvo paskleista dabartinės Turkijos žemėje, kurioje šių dienų krikščionių situacija yra nelengva, kaip rodo įvairūs Anatolijos apaštališkojo vikaro raštai ir kalbos. Nekalčiausiosios Marijos misionierė prisiminimuose pasidalijo arkivyskupo ganytojinio laiško, rašyto 2007 metais ištrauka:

„Vyskupo pareiga nėra tiktai rūpintis jam pavestais žmonėmis, juos mokyti ir vesti, bet ypač ir labiausiai už juos melstis. Puikiai matau, kaip sparčiai mažėja Anatolijos krikščionių bendruomenės tikinčiųjų skaičius, suprantu kokie jos poreikiai ir kaip svarbu melsti vieniems už kitus. Jau praėjo maždaug trys metai, kai buvau Viešpaties pasiųstas pas jus. Negaliu sakyti, kad tai buvo lengvi metai, aibės bėdų ir rūpesčių atėmė man ramybę ir kaip Petras jūroje sušukau Viešpačiui: „Gelbėk mane, skęstu!“. Tačiau tuo pat metu turiu pasakyti, kad esu dėkingas Viešpačiui, jog galėjau būti su jumis ir priklausyti Anatolijos Bažnyčiai. Patirti sunkumai galbūt geriausiai paliudys, kiek mylėjau arba ne šią bendruomenę“. Ganytojinį laišką arkivyskupas užbaigė tokiu raginimu Anatolijos tikintiesiems: „Siūlau perskaityti apaštalo Pauliaus laiškus ir linkiu, kad jisai visuomet būtų vadovas Anatolijos Bažnyčios, kurią įsteigė ir kad užtartų pas Dievą, kad kaip jis gebėtume liudyti Evangeliją“.

Anatolijos Bažnyčią prislėgė sunki tyla. Tikintieji, priblokšti arkivyskupo – kaip aukos avinėlio - žiauraus nužudymo ir skausmingos agonijos stengiasi suprasti kas bus toliau, ieško paguodos ir meldžiasi už numylėto ganytojo vėlę. Jiems, pasak prisiminimų autorės, geriausias paguodos šaltinis gali būti pats arkivyskupas Padovese, kuris užtartų Antalolijos Bažnyčią, jos tikinčiuosius ir kad padarytų jau iš Dangaus tai, ko neįstengė arba negalėjo atlikti būdamas žemėje.

Iš Milano kilęs Anatolijos Apaštališkasis vikaras Padovese bus palaidotas savo gimtinėje. Pirmadienį, birželio 14 dieną, kardinolas Dionigi Tettamanzi gedulingas Mišias už velionį aukos Milano katedroje. (sk)