Artimųjų Rytų Bažnyčioms skirtos būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos „Instrumentum laboris“ apžvalga

Sekmadienį Kipro sostinėje aukodamas Mišias, popiežius Benediktas XVI kartu su juo koncelebravusiems Artimųjų Rytų katalikiškų Bažnyčių vadovams įteikė spalio mėnesį vyksiančios Vyskupų Sinodo specialiosios asamblėjos, skirtos katalikų bendruomenių gyvenimui Artimuosiuose Rytuose, „Instrumentum laboris“ – tai yra, dokumentą, kuriame sintetiškai pateikta visa būsimojo Sinodo susirinkimo problematika.

Šis dokumentas, visų pirma dėl labai aiškiai įvardytos labai sunkios palestiniečių katalikų dabartinės situacijos, susilaukė labai plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje. Vis dėlto, sekmadienį paskelbtame dokumente nesiribojama vien Izraelio okupacijos smerkimu; lygiai taip pat ir būsimuosiuose Sinodo posėdžiuose bus analizuojamas kur kas platesnis Artimuosiuose Rytuose gyvenančių katalikų problemų ir jų sprendimo galimybių spektras.

Sekmadienį Artimųjų Rytų Bažnyčių vadovams popiežiaus įteiktas Vyskupų Sinodo „Instrumentum laboris“ – tai 35 puslapių dokumentas, kuriame, suskirstytos į tris pagrindinius skyrius, įvardytos net 123 būsimųjų Sinodo debatų temos, atrinktos pasirengimų metu.

Artimųjų Rytų šalyse gyvenančių katalikų Bažnyčių ir bendruomenių padėties apžvalga pradedama istoriniu ekskursu, primenančiu, kad ne kur kitur, bet būtent Artimuosiuose Rytuose Bažnyčia žengė pirmus žingsnius, kad čia ji augo ir plėtėsi, čia vyko pirmieji krikščioniškąjį mokymą suformulavę visuotiniai Susirinkimai. Nepaisant vėliau įvykusio islamo religijos įsigalėjimo ir skilimų tarp pačių krikščionių, dabartiniai Artimųjų Rytų krikščioniškų bendruomenių nariai nėra savo šalyse nei ateiviai, nei svetimšaliai, bet tikrieji autochtonai, gyvenantys savo protėvių žemėje.

Šiandien jų skaičius nedidelis, tačiau jie, kaip ir visi Bažnyčios nariai, turi tas pačias teises ir tokią pačią atsakomybę už Evangelijos skelbimo ir liudijimo misiją. Nepaisant nedidelio skaičiaus ir to, kad jie savo šalyse yra laikomi religinių mažumų nariais, Artimųjų Rytų krikščionys turi teisę tomis pačiomis sąlygomis su visais gyventojais dalyvauti savo visuomenių ekonominės, socialinės ir kultūrinės pažangos kūrime.

Dokumente apžvelgta ir Artimųjų Rytų šalių politinės situacijos įtaka krikščionių gyvenimui. Dėl Izraelio okupacijos labai sunkus kasdienis gyvenimas palestiniečių teritorijose. Irake karo sukurstytos blogio jėgos įsibrovė į politines sroves ir religines bendruomenes. Libane susivaidiję patys krikščionys ir ne viena grupė nesugeba pasiūlyti tokio politinio projekto, kuris būtų priimtinas ir kitoms. Egipte įsivyravo politinis islamizmas, dėl kurio krikščionys patys traukiasi arba varomis lauk iš viešo gyvenimo. Kitose šalyse autoritariniai režimai arba diktatūros verčia krikščionis tylėti. Turkijoje dabar taikoma pasaulietiškumo samprata kelia problemų religijos laisvei.

Religijos laisvei skirtoje dokumento dalyje pirmiausia atkreipiamas dėmesys į Artimųjų Rytų šalyse labai glaudžiai susijusias religinę ir kultūrinę žmonių tapatybes, o tuo pačiu ir į šiame regione labiau negu kitur būdingą įtarumą, kad krikščionių socialinėje bei kultūrinėje veikloje glūdi paslėptas prozelitizmas. Įvardijus šią problemą primenama ne kartą skelbta pozicija, jog Bažnyčia, vykdydama artimo meilės darbus niekada nebando kitiems primesti savo tikėjimą. Kaltinimai prozelitizmu ir bendras nepasitikėjimas, sakoma dokumente, didžiausia dalimi priklauso nuo bendros religijos laisvės padėties visuomenės, kuriose krikščionys sudaro mažumas. Būsimosios Sinodo asamblėjos darbo dokumente taip pat įvardytas pastaraisiais dešimtmečiais gimęs vadinamais politinis islamas, tai yra religijos ir politinių tikslų tapatinimo tendencija islamiškose visuomenėse.

Dalis dokumento nagrinėja krikščionių emigracijos iš Artimųjų Rytų į Vakarų Europą ir Ameriką problema, kuri kelia rimtą grėsmę senųjų, krikščionybės pradžią menančių bendruomenių išlikimui. Kalbama ir apie priešingą reiškinį krikščionių iš Azijos imigraciją, tačiau pastarieji, nesugeba arba neturi teisės tapti vietos visuomenės pripažįstamomis mažumomis.

Sinodo darbo dokumentas taip pat nagrinėja krikščionių vienybės ugdymo problematiką, kuri Artimuosiuose Rytuose reiškia ir būtinumą glaudžiau bendradarbiauti įvairių tradicijų katalikiškoms Bažnyčioms, ir ekumenizmo vystymą. Taip pat aptariamos krikščionims skirtos pareigos skelbti ir liudyti implikacijos, kurias lemia vietos sąlygos ir Artimųjų Rytų šalių religinis, kultūrinis ir socialinis kontekstas. Visų pirma čia kalbama apie pačių katalikų sąmoningumo kėlimą, apie katechezę, švietimą, apie liturgijos atnaujinimą kartu išsaugant ir senovines tradicijas. Šiame skyriuje taip pat kalbama apie katalikų Bažnyčių ekumeninius ryšius su kitomis regiono Bažnyčiomis ir apie religinį dialogą su judaizmu ir islamu. Kalbant apie krikščionišką liudijimą visuomenės kasdieniame gyvenime, primenama, kad nemaža dalis Artimųjų Rytų krikščionių gyvena karo sąlygomis ir jų liudijimas neretai virsta herojiška kankinyste.

Galiausiai, dokumento pabaigoje, aptartas krikščionių santykis su moderniosios kultūros iššūkiais, su sekuliarizacija, konsumizmo plitimu, kuris, nors ir kartais skirtingai negu Vakarų visuomenėse, juntamas ir Artimuosiuose Rytuose. (jm)