Mes visi širdyje
nešiojamės Dievo atvaizdą. Jis ne visuomet labai gražus, nes Dievą kiekvienas suvokiame
tarsi pasąmonėje, kuri įtakojama mus supančios kultūros, priklauso nuo mūsų išsilavinimo,
susijusio taip pat ir su neatidžiai išklausytu vienu - kitu pamokslu ar katekizmo
pamokomis, kurias irgi gerokai primiršome. Kaip tik todėl dauguma žmonių neneigia,
kad Dievas yra, tačiau, jų nuomone, Jis nesuprantamas, tolimas, neprieinamas.
Žmonėms
sakoma, kad Dievas visus myli, tačiau išgirstame apie jauną moterį, kuri, likus trims
dienoms iki vestuvių, sužinojo, kad serga paskutinės stadijos vėžiu…
Sako,
kad Dievas visagalis, tačiau jis neapgina prievartavimui atiduoto vaiko…
Ir
apskritai, sako žmonės, Dievas niekuomet nieko nepadaro mūsų naudai, todėl geriau
saugotis Jo, kad tik mums neatsitiktų kas blogesnio, o šiaipjau pasaulio tvarką geriau
sustatytume mes, negu Dievas.
Tikrai Dievo įvaizdis, kurį nešiojamės savo širdyje,
garbingai sakant, yra baisokas.
Taip buvo iki tol, kol pasaulyje nepasirodė
pranašas, galingas žodžiais ir darbais. Jis nestudijavo kunigų seminarijoje, nebuvo
išskirtinai pamaldus, bet suaugęs pradėjo mokyti žmonės, nors visi žinojo, kad jis
yra Juozapo, staliaus iš Nazareto, sūnus. Trys Jo mokymo pasaulyje metai pasižymėjo
intensyviu gyvenimu, ženklais ir kančia, vargais ir dovanomis. Tris metus žmonės stebėjosi
Jo žodžiais, Jo tvirtumu ir nesibaigiančia meile, matė, kaip Jis aukojasi ir atiduoda
save kitiems. Paskui mokytojas mirė, tačiau kai kurie Jo sekėjai išpažino ir skelbė,
kad Jėzus prisikėlė, kad jie susitiko ir kalbėjosi su Juo, kad Jis ne vien tik kalbėjo
jiems apie Dievą ypatingu būdu, bet ir pats yra Dievas.
Jėzus atskleidžia mums,
kad Dievas yra Trejybė, tai yra, bendravimas. Jei mes išoriškai matome, kad Dievas
yra vienas, iš tiesų tas vienumas yra Tėvo bendravimo su Sūnumi Šventojoje Dvasioje
vaisius. Jie tiek susivieniję, kad yra viena, tiek nukreipti vienas į kitą, kad yra
absoliuti vienybė. Dievas nėra vienatvė, nesikeičianti ir asketiška tobulybė, bet
bendravimas, šventė, šeima, meilė, suartėjimas.
Vien tik Jėzus tegalėjo priartinti
mums Dievo esmę, vien tik Jėzus galėjo atskleisti vidinį Dievo džiaugsmą: bendravimą.
Tai visiška bendrystė, toks harmoningas dialogas, taip tobulai vykdomas savęs dovanojimas,
kad mes išorėje regime vieną Dievą.
Dievas yra Trejybė, o tai reiškia tarpusavio
ryšius, džiaugsmą, harmoniją, aistrą, nuoširdumą, meilę. Tėvas myli Sūnų, kuris myli
Tėvą ir toji meilė yra Šventoji Dvasia.
Šią Trejybėje vieno Dievo idėją atspindi
ir Bažnyčia. Mūsų bendruomenė yra įkvėpta Dievo – Trejybės, ir mes žvelgiame į Jį,
užmegzdami tarpusavio santykius, mokydamiesi gerbti vienas kito skirtingumą, stengdamiesi
nugalėti tarpusavio sunkumus. Iš tiesų, žvelgiant į Bažnyčią, į mūsų gyvenimo būdą,
turėtų būti matoma Dievo bendrumo ir vienybės Trejybėje spindesys.
Toks yra
Dievas, apie kurį atėjo mums papasakoti Jėzus, tik ar mes jau esame pasirengę Jį priimti
į savo širdis?