Tradiciniai giedojimai. Gegužinės arba mojavos.

Saulėtą ir pavasariškai šiltą gegužės 21 d. pavakarę į Klaipėdos etnokultūros centrą rinkosi miestelėnai ir svečiai į pažintį su Gegužinėmis pamaldomis (mojavomis).

Renginio pradžioje direktorė Nijolė Sliužinskienė pasveikino pilnutėlėje salė sėdinčius renginio dalyvius. Direktorė džiaugėsi, jog šiandien svečiuojasi Kauno veterinarijos akademijos liaudies muzikos ansamblis „Kupolė“ (vad. A. Bernatonis).

„Kodėl mes čia renkamės? – taip savo kalbą pradėjo renginio vedėjas, kunigas ir muzikologas Saulius Stumbra, - todėl, kad norime pažinti tai, ką manone žiną, vėl iš naujo atrasti liaudiškąjį pamaldumą“.

Kunigas pristatė gegužinių pamaldų kilmę, tradicijas, kaip jos pasiekė Lietuvą, kodėl tokios populiarios liaudyje.

„Bandymų skirti visą mėnesį Marijos garbei būta jau V a. Rytuose. Mažosios Azijos koptai skyrė visą mėnesį Jos garbei. O štai Vakaruose ši atradicija atsirado, norint užgožti pagonių pavasario šventę Florą. Reikia pastebėti, jog ta šventė buvo labai jau linksma: cirkai, žaidimai, liaudis neįpatingai apsirėdžiusi, o tik gėlelėm apsikaišiusi keldavo orgijas. Nors atėjus krikščionybei ši šventė ir išnyko, bet liekanos liko.

Pirmasis gegužę paskirti Marijos garbei sumanė Ispanijos karalius Alfonsas X (1239-1284). Italijoje šio pamaldumo pradininkais buvo šventieji Pilypas Nėris (1515-1592) ir Karolis Boromėjus (1538-1584). Matydami, kaip pavasariui veikiant sukyla žmonių jausmai, sumanė juos pajugti aukštesniems tikslams. Eidami nuo savo oratorijos iki Didžiosios Marijos bazilikos Romoje linksmai giedodavo Marijos litaniją (dar vadinamą Loreto litanija – S.S.), prijungdami giesmių. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė keli vienuolynai. Jau tada buvo nustatyta tvarka: gėlėmis puošiamas Marijos altorėlis, ir meldžiamasi.

Bet visa tai tik pavieniai gražūs pamaldumo atvejai. Prie šių pamaldų išpopuliarinimo pasaulyje prisidėjo jėzuitas A. Muzzareli (1749-1813), kuris 1795 m. išleido knygutę „Il Mese di Maggio“. Tos knygelės pagrindu pop. Pijus VII 1803 m. leido įvesti gegužines pamaldas jėzuitų gimnazijoje, jau 1815 m. jas patvirtino visai Bažnyčiai pasaulyje.

Apie 1853 m. gegužinės pamaldos įvestos Lietuvoje – jos suskambo Seinų katedroje – tada Seinai buvo dar Lietuva. Jų pradininku laikomas prel. Butkevičius. Galima daryti prielaidą, jog Žemaičiuose šios pamaldos atsirado anksčiau nei Vilniuje, nes vysk. M. Valančius bičiuliavosi su minėtu prelatu, tuoj jas įvedė Žemaitijoje, o Vilniuje suskambo tik 1898 metais.

Mojavų giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“ yra kilusi iš Lenkijos, bet vertimas labai nutolęs nuo originalo, nors struktūra ta pati. Melodija panaši, tik labiau sulietuvinta, lenkai ją kildina iš Mozūrijos. Dera pastebėti, jog šios giesmės daugiau neturi nei viena kita pasaulio šalis, ji giedama tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Žinomi berods 6 vertimo variantai. Pimasis vertimas – kun. Jono Lideikos 1866 m.

Nors ši pamaldumo praktika ir atkeliavo iš kaimyninės Lenkijos, bet prigijo savitu pavidalu. Lietuvoje tai labai populiari malda, ypač kaime. Jose dalyvaudavo nuo mažo lig seno. Visi turėjo savo darbus: kas gėles rinkti, kas vainikus pinti. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, rateliai drebindavo žemę. Lietuvoje gegužinės arba mojavos įpatingos tuo, jog šalia maldos, buvo vakarojama: dainuojama, ratelius einama. Buvo gera proga bendravimui.

Etnografinėse ekspedicijoje kalbindamas senuosius Žemaitijos giesmininkus, vis girdėjau, jog tai buvo linksma malda, mėgstama malda.

Kodėl? Gal todėl, kad ji buvo atliekama gimtąją kalba, ne rusų (Caro priespauda), ne lenkų (polonizacijos metas), ne lotynu, kuri ilgus metus skambėjo bažnyčiose.

Kaimas išlaikęs kalbą, tradicijas, ir šiandien šluosto miestui nosį. Ir šiandien važiuodami kaimų keleliais gegužės mėnesį matysim būrelius giedančių prie koplytėlių, kryžių, Liurdų, dar matysim.“ – kalbėjo renginio vedėjas.

Po gegužinių pamaldų pristatymo, vadovaujant ansambliui „Kupolė“ visi giedojo Mergelės Marijos litaniją. Darniai skambėjo giesmė, tartum liudydama šios pamaldumo praktikos populiarumą ir šiandien. Svečių kolektyvas dar pagiedojo pačių etnografinių ekspedicijų metu surinktų giesmių Mergelei Marijai, atsakė į dalyvių klausimus.

Atliepdami senajai liaudies tradicijai, folkoro ansamblio „Kuršių ainiai“ (vad. A. Vozgirdas) visi buvome pakviesti į linksmą gegužinę, su skambia liaudies daina, žaidimais, rateliais.

Šis renginių ciklas „Tradiciniai giedojimai“, kuris jau visus metus vyksta Klaipėdos etnokultūros centre, tai bandymas didmiesčio gyventojams, dažnai jau praradusiems savo šaknis, nutolusiems nuo tradicijų, ar jų net negavusiems iš šeimos, pristatyti didžiulį turtą –katalikų liaudiškojo pamaldumo praktikas, jas gaivinti ir gražinti į gyvenimą. Kun. Saulius Stumbra: