Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams klausimai

Gegužės 13 dieną naujasis Jeruzalės katalikų vyskupas augziliaras Williams Shomali skaitė pranešimą diecezijos kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, kuriame aiškiai apžvelgė artėjančio Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams klausimus ir problemas.

Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams tėvai aptars plačios geografinės zonos krikščionių padėtį: nuo Egipto iki Turkijos, nuo Irano iki Izraelio, Persų Įlankos šalyse, Libane, Irake, Jordanijoje, Sirijoje, Palestinoje, Kipre.

Šiose šalyse yra apie 14 milijonų krikščionių, gyvenančių tarp 330 milijonų asmenų, išpažįstančių daugiausia islamą. Aišku, kad Sinodui teks nagrinėti labai skirtingas situacijas.

Vyskupas Shomali priminė du pagrindinius Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams tikslus: pirma, sustiprinti krikščionis, sustiprinant jų tapatybę, sakramentinį gyvenimą, Dievo žodžio pažinimą. Antra, sustiprinti Rytų Bažnyčių vienybę. Kiekviena iš šių Bažnyčių, melchitai, koptai, chaldėjai, armėnai, turi savo liturgines ir sielovadines tradicijas, kurios sudaro visuotinės Bažnyčios paveldą. Tačiau, pabrėžė Jeruzalės augziliaras, joms reikia liturginio ir pastoracinio atnaujinimo. Lotynų apeigų katalikai turėjo Vatikano II Susirinkimą. Rytų Bažnyčioms taip pat reikia kažko panašaus.

Vyskupas trumpai apžvelgė padėtį kai kuriose Artimųjų Rytų regiono šalyse. Turkijoje gyvena apie 100 000 krikščionių ir apie 72 milijonus musulmonų. Turkijoje religija yra atskirta nuo valstybės ir tai yra teigiama situacija. Kita vertus, Turkija atsakinga už Kipro padalijimą į turkišką ir graikišką puses, už armėnų genocidą, kurio nenori pripažinti.

Irane visuose visuomenės sektoriuose dominuoja musulmonai šiitai. Jų yra virš 70 milijonų, o krikščionių apie 200 000, daugiausia armėnų ir asirų. Atrodo, kad Irane sparčiai auga baptistų bendruomenė, kuriai priklauso keli tūkstančiai atsivertusių iraniečių. Tačiau konvertitams Irane nėra lengva. Jie automatiškai laikomi islamo išdavikais ir didžiausio Irano priešo JAV rėmėjais.

Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Katare situacija yra įvairi. Šiose nafta turtingose valstybėse gyvena apie 33 milijonus asmenų. Jei Kataras leido pastatyti didelę bažnyčia, tai Saudo Arabijoje krikščionys, kurių yra apie pusę milijono, neturi teisės susirinkti maldai ir turi tai daryti pasislėpę, namuose, ir rizikuoja būti nubausti. Iš kitos pusės, jie skatinami vardan didesnių teisių, geresnių ekonominių sąlygų priimti islamą.

Egipte tikslus krikščionių skaičius nėra žinomas. Pasak valstybės statistikos, apie 6 milijonus, pasak koptų Bažnyčios, apie 12 milijonų. Galbūt 10 milijonų būtų arčiau tikrovės. Susidūrimai tarp koptų ir musulmonų Egipte yra dažni. Koptai jaučiasi nuvertinti, diskriminuojami, jiems trukdoma steigti ir statyti maldos namus. Jų politinis svoris yra nereikšmingas. Nors jie sudaro apie dešimtadalį Egipto gyventojų, iš 454 parlamentarų tik 3 yra krikščionys. Be to Egipte stiprėja politinis islamizmas, o kartu su juo netolerancija ir nelygybė.

Irako krikščionių tragedija tapo karas. 1987 metais šioje šalyje buvo apie 1250 000 krikščionių, daugiausia chaldėjų. Šiandien liko mažiau nei 400 000. Kiti dėl nesaugumo ir dėl spaudimo masiškai emigravo.

Sirijoje, Libane ir Jordanijoje krikščionys gyvena gana saugiai. Tačiau neramina tai, kad politinės pusiausvyros gali nesunkiai pasikeisti, o kartu ir krikščionių padėtis.

Vyskupas Shomali įvardijo keturias pagrindines problemas, su kuriomis susiduria Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenės.

Pirmiausia, tai emigracija. Emigruoja dažnai jauni krikščionys, todėl krikščionių bendruomenės silpnėja ir sensta. Taip įsisuka ydingas ratas. Emigracija susilpnina bendruomenes, o tai tampa dar vienu motyvu likusiems taip pat palikti savo tėvynę. Jeruzalės augziliaras pridūrė, kad krikščionių emigracija jaudina ir moderuotus musulmonus. Krikščionys Artimuosiuose Rytuose padeda išlaikyti pliuralizmą, įvairovę. Jiems traukiantis kyla ekstremizmo stiprėjimo rizika.

Antra, tai krikščionių perėjimas į islamą. Mažoms krikščionių bendruomenėms kiekvienas narys svarbus. Tuo tarpu Egipte apie 15 000 moterų krikščionių kasmet tampa musulmonėmis dėl santuokos. Nemažai atvejų ir kitose šalyse. Kita atsivertėlių grupė yra imigrantai darbininkai, kurie ieško geresnių gyvenimo sąlygų.

Trečia, tai politinio islamizmo stiprėjimas. Musulmoniškuose kraštuose, net ir tolerantiškoje Jordanijoje, sąžinės ir religijos laisvė nėra oficialiai pripažįstama. Todėl labai sunku atspirti politinio islamizmo primetamam musulmoniškam gyvenimo stiliui, nepaisant religinės priklausomybės.

Ketvirta, krikščionių bendruomenėms nereikia pasiduoti geto mentalitetui, užsidaryti, izoliuotis, žvelgti į kitus su priešiškumu ir baime. Jų egzistavimas neturi būti suvokiamas kaip fatališkumas, tačiau kaip pašaukimas. (rk)