Kristaus žengimas į Dangų - Šeštinės

Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apd 1, 1-11)

DIEVAS TARP MŪSŲ IR MUMYSE, Mons. Adolfas Grušas

Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?

Iš tiesų Jėzaus mokiniai tuo momentu buvo nustebę ir nusiminę. Mokytojas pasitraukia nuo jų kaip tik tada, kai jie galiausiai suvokė didįjį Dievo planą, kai pagaliau įveikė skausmą ir pradėjo gyventi džiaugsmu! Viskas buvo panašu į laimingą pabaigą: galų gale prasideda dangaus karalystė, kurią amžinai valdys Jėzus su savo ištikimais apaštalais.

Tačiau viskas pasirodė esą kitaip… Jėzus grįžta pas Tėvą, o dangaus Karalystės skelbimą patiki savo mokiniams.

Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?

Panašių klausimų Šventajame Rašte randame nemažai. Dievas kreipiasi į mus, ragina, kviečia žengti toliau, augti savo tikėjime. Mes neturime ieškoti danguje pasaulį baudžiančio Dievo veido. Jį galime rasti ten, kur Jis pats visiems amžiams nusprendė pasilikti: tarp pačių menkiausiųjų, tarpe tų žmonių, kurie tiki Jėzų iš Nazareto.

Žvelgiant grynai žmogiškai ši krikščionybės siūloma išeitis yra nesuprantama ir nelogiška. Visų pirma ji ragina įtikėti, jog nematomas Dievas tapo Žmogumi, o dabar kviečia tikėti, jog prieinamas Dievas save atiduoda nuodėmingoms ir tam nepasirengusioms žmogaus rankoms!

Visiškai mums nepalankūs mainai: vietoje to, kad regėtume spinduliuojantį ir giedrą Mokytojo Veidą, susiduriame su raukšlėtu ir niūriu krikščionio veidu…

Vis dėlto šią dieną mums reiktų gerai pagalvoti, ar tokiu savo poelgiu Jėzus nenorėjo savo mokiniams pasakyti dar jiems nežinomą paslaptį, kurios jie nesitikėjo ir nelaukė? Ar nepagalvojame, kad tokiu būdu Išganytojas prabyla ir į visų laikų krikščionis, kad mes taip pat esame dieviškojo plano dalyviai? Gal kai kas, matydamas Bažnyčios žmonių elgesį, net ir suabejoja, ar visagalis Dievas galėjo patikėti savo Karalystės skelbimą tokiai Bažnyčiai?…

Taip manydami, žmonės nesupranta, kad Dievas nėra pasaulinės korporacijos prezidentas, duodantis nurodymus ir nurodantis nemokamus numerius, kuriais paskambinus, mandagūs angelai išspręs visas iškilusias problemas.

Dievas, be abejo, lydi žmones per gyvenimą, tačiau Evangelijos kelią patikėjo savo Bažnyčiai. Karalystę, kurios laukė apaštalai, mes dar turime sukurti. Viešpaties buvimas pasaulyje nėra kažkoks magiškas sprendimas, tačiau kantrios kasdieninės mūsų pačių pastangos susitikti Jį. Ne kas kitas, bet, deja, mes esame Jėzaus veidas žmonėms, kuriuos susitinkame savo kasdienybėje. Mūsų žvilgsnis į kitus yra paties Dievo žvilgsnis.

Jėzaus įžengimas į dangų žymi pabaigą to laikotarpio, kai Dievas fiziškai buvo Žemėje, o dangaus Tėvo Veidą žmonės galėjo regėti Jėzaus veide. Tada buvo įmanoma jaustis saugiai ir ramiai, nes buvo sudaryta galimybė pajusti paties Dievo švelnumą ir artumą. Po Įžengimo į dangų atėjo laikas patiems mokiniams kurti tokius santykius: mokytis išgyventi tarpusavio bendrumą, ištikimai laikantis Evangelijos.

Todėl priimkime angelų paraginimą: liaukimės žiūrėję į debesis, ten ieškodami Dievo garbės atspindžių, bet verčiau stenkimės pastebėti tą garbę, pasklidusią mūsų gyvenamoje kasdienybėje.

Likime mieste, nesistenkime pabėgti nuo šių dienų beviltiškos banalybės, nes pats Jėzus čia pasirinko sau buveinę: šiandienoje, mūsų miestų, mūsų namų maišatyje. Ieškokime Dievo šiandien, pastebėkime Jo garbę gyvojo Dievo šventovėje – žmoguje. Liaukimės ieškoję Dievo danguje, jeigu Jis yra mūsų sutinkamo brolio suvargusiame ir susirūpinusiame veide.

Viešpats sako, kad įmanoma čia ir dabar kurti Jo Karalystę. Įžengimas į dangų kalba apie Bažnyčios pradžią, Dievo kvietimą leistis į kelionę, kurioje mes. Jėzaus mokiniai, turėsime būti vadovais. Netgi jei jaučiamės Bažnyčios nuvilti ar įžeisti, esame kviečiami su naujomis jėgomis eiti pirmyn, semiantis stiprybės iš šventųjų, kurie atvertė Bažnyčią, tą darbą pradėdami nuo savęs pačių.