Baigėsi Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos sesija

Trečiadienį Romoje surengtoje spaudos konferencijoje buvo trumpai pristatyta ką tik pasibaigusi Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos plenarinė sesija. Apie ją kalbėjo profesoriai Mary Ann Glendon, Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pirmininkė, ir José Raga, vienas iš pagrindinių šiemetinės sesijos organizatorių ir koordinatorių.

Pasak abiejų pranešėjų, per trumpą spaudos konferencijos laiką neįmanoma pristatyti visų diskusijų ir minčių, išsakytų per keturias plenarinės sesijos dienas, parodyti analizės gylio, tad tenka pasitenkinti trumpais brėžiais.

Profesorė Glendon priminė, kad Popiežiškoji socialinių mokslų akademija buvo įkurta 1994 metais, popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva. Tuo metu Akademijos darbui dokumentas-gairė buvo popiežiaus enciklika „Centesimus annus“. Kitą socialinę encikliką, „Caritas in veritate“, parašė jau Benediktas XVI. Kadangi 2010 metų Akademijos plenarinė sesija buvo pirmoji po „Caritas in veritate“ publikavimo, Popiežiškosios socialinės akademijos nariai norėjo skirti dėmesį jos temoms. Tad neatsitiktinai plenarinės sesijos tema buvo „Globalios ekonomikos krizė. Perplanuoti kelionę“.

Pasak Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pirmininkės, enciklikos „Centesimus annus“ ir „Caritas in veritate“ viena kitą papildo. Pirmojoje popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie laisvą rinką ir moralinius jos rėmus. Tačiau būtų galima pasakyti, kad labiau pabrėžė laisvos rinkos turimą galią ir energiją. Tuo tarpu Benedikto XVI enciklikoje labiau akcentuotas laisvosios rinkos moralinis ir juridinis rėmas.

Anot profesorės Glendon, ne vienas plenarinės sesijos pranešėjas pabrėžė, kad dabartinė ekonominė krizė didele dalimi nulemta pernelyg dideliu ekonomikos „sufinansinimu“, leidusiu realią ekonomiką pakeisti spekuliacijomis. Kiti baiminosi pačių žmonių santykių „sufinansinimo“, įžvelgiant juose tik komercinę vertę.

Profesoriaus Raga pristatyme paleista daug temų. Viena iš jų – individualizmo pavojus ekonominiame ir socialiniame elgesyje. Individualizmo pavojaus įveikimas nėra kolektyvizmas, tačiau brolybė. Kraštutinis individualizmas žmogų užtveria, izoliuoja nuo kitų. Jei būtų priimta brolybės alternatyva, būtų išsaugota tiek asmens autonomija, tiek jo atsivėrimas solidariems ekonominiams ir socialiniams santykiams.

Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos plenarinės sesijos pranešimai ir diskusijos bus publikuoti konferencijos aktų pavidalu (rk).