Turino drobulė yra Didžiojo šeštadienio slėpinio ikona

Pagrindinis trumpos popiežiaus Benedikto XVI kelionės į Turiną įvykis ir šios kelionės tikslas buvo apsilankymas Turino katedroje prie kelioms savaitėms išstatytos garsiosios drobulės.

Atvykau kaip Pero įpėdinis. Širdyje atsinešiau ne tik visą Bažnyčią, bet ir visą žmoniją,- kalbėjo popiežius sekmadienį po pietų Turino katedroje priešais drobulę. Ši drobulė yra Didžiojo šeštadienio slėpinio ikona. Mūsų laikais, ypač praėjusiame amžiuje, žmonija tapo ypatingai jautri Didžiojo šeštadienio slėpiniui. Didįjį šeštadienį Dievas buvo pasislėpęs. Dievo pasislėpimas yra svarbi dabartinio žmogaus dvasinės patirties dalis – tai egzistencinė, beveik nesąmoninga širdies tuštuma, kuri vis labiau ir labiau plečiasi. Po dviejų pasaulinių karų, po lagerių ir gulagų, po Hirosimos ir Nagasakio, mūsų epocha vis labiau panaši į Didįjį šeštadienį. Šią dieną gaubiančios sutemos neleidžia nurimti visų pirma tiems žmonėms, kuriems rūpi gyvenimo prasmė. Ypač mes, tikintieji, privalome stoti akistaton su tomis sutemomis.

Čia, pasak popiežiaus, mums į pagalbą ateina Turino drobulė, kuri yra tarsi „fotografinis“ dokumentas, susidedantis iš „negatyvo“ ir „pozityvo“. Jis byloja apie patį tamsiausią mūsų tikėjimo slėpinį, kuris tuo pat metu yra pats šviesiausias beribės vilties ženklas. Didysis šeštadienis yra „niekieno žemė“ tarp mirties ir prisikėlimo. Į šią niekieno teritoriją įžengė Kristus ir Turino drobulė mums kaip tik apie tai kalba. Ji kalba apie tą nepakartojamą žmonijos ir visatos istorijos laiko tarpą, kuriame Dievas Jėzus Kristus ne tik dalijosi su mumis mūsų žmogišku mirimu, bet taip pat ir buvimu mirusiais. Tai iš tiesų radikalus solidarumas.

Tame laike už laiko ribų Jėzus Kristus „nužengė į pragarus“. Dievas, tapęs žmogumi, nužengė į tą radikalią ir absoliučią žmogaus vienatvę, į kurią nesugeba prasiskverbti nė vienas meilės spindulys, kur viešpatauja visiškas apleidimas ir kur nesigirdi nė vieno paguodos žodžio: „nužengė į pragarus“. Jėzus Kristus, nužengęs į tą mirties vienatvę ir iš jos išeidamas, atkėlė vartus ir mums, kad ir mes, paskui Jį, galėtume iš tos vienatvės išeiti. Štai kas atsitiko Didįjį šeštadienį! Mirties karalystėje suskambo Dievo balsas. Meilė prasiveržė iki pat gelmių. Nuo tos akimirkos, net ir absoliučioje mirties vienatvėje mes nebūsime vieni, nes Kristaus kančia yra žmogaus kančia. Passio Christi. Passio hominis, - skelbia ir šios drobulės išstatymo tema.

Prieš Drobulės lankymą, sekmadienį po pietų popiežius susitiko su Turino arkivyskupijos ir viso šiaurės vakarų Italijos regiono jaunimu. Po Drobulės lankymo, sekmadienio pavakare, Benediktas XVI susitiko su ligoniais garsiojo devynioliktojo amžiaus Turino apaštalo šventojo kunigo Juozapo Cottolengo įkurtuose slaugos namuose.

Susitikimas su jaunimu vyko toje pačioje Šv. Karolio aikštėje, kurioje sekmadienio rytą popiežius aukojo Mišias. Kreipdamasis į Turino ir viso Pjemonto regiono tikintįjį jaunimą, Benediktas XVI jiems komentavo Kristaus palyginimą apie turtingą jaunuolį. Po to priminė keletą tame Kristaus palyginime slypinčio mokymo liudijimo pavyzdžių, visų pirma iškeldamas prieš keletą dešimtmečių gyvenusio palaimintojo Piergiorgio Frassati asmenybę. Galiausiai, jaunimui sakytą kalbą popiežius baigė raginimu: Šventoji drobulė teskatina jus taip gyventi, kad jūsų veiduose spindėtų Dievo meilė, kad jumyse žmonės, visų pirma jūsų bendraamžiai, matytų Kristaus veidą.

Apsilankymas šv. Juozapo Cottolengo devynioliktojo amžiaus pradžioje įkurtuose Mažuosiuose Dievo Apvaizdos namuose ir susitikimas su liginiais buvo paskutinis popiežiaus vizito Turino mieste įvykis. Ligoniams popiežius tarp kita ko pasakė: Šiame mieste ir šioje vietoje mes matome ir suprantame, kad jei Kristus prisiėmė visą žmogaus kančią, tai niekas, nė mažiausias žmogaus kentėjimas nenueis veltui. Tad melskime už mus kentėjusį ir prisikėlusį Viešpatį, kad padėtų mums nešti mūsų kasdienio gyvenimo sunkumus, kad nušviestų mūsų veidus savojo veido spindėjimu, kad pripildytų savo šviesos mūsų gyvenimus ir džiaugsme, ir skausme, ir šiandien, ir visados. (jm)