Benedikto XVI homilija šv. Mišiose Turine. Iš tikėjimo kylantis tikrumas padeda įveikti sunkumus

Sekmadienio ryte Turine aukotų šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI komentavo sekmadienio Šventojo Rašto skaitinius, prieš tai pasveikinęs tūkstančius tikinčiųjų, Turino arkivyskupijos ganytojus ir kunigus, miesto valdžios atstovus.

Pasak Šventojo Tėvo, laikas po Velykų yra Jėzaus pašlovinimo laikas. Sekmadienio Evangelijos skaitinys sako, kad šis laikas prasidėjo kartu su kančia, dar prieš Prisikėlimą. Velykiniame slėpinyje kančia ir pašlovinimas yra glaudžiai susiję. Per kančią Jėzus parodo savo šlovę, kuri yra save dovanojančios meilės šlovė. Jėzus save atiduota Tėvui į rankas, aukodamas savo gyvybę už žmoniją.

Kai Jėzus perspėja, jog paliks šį pasaulį, savo mokiniams, beveik kaip testamentą, palieka meilės priesaką: „aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13,34). Kodėl Jėzus vadina šį priesaką „nauju“? Juk jau Senajame Testamente yra duotas meilės įsakymas.

Naujovė, anot popiežiaus Benedikto XVI, yra Jėzaus žodžiuose „kaip aš jus mylėjau“. Senajame Testamente buvo meilės priesakas, tačiau nebuvo jokio pavyzdžio, jokio modelio. Tuo tarpu Jėzus save duoda kaip meilės pavyzdį ir šaltinį. Tai meilė be ribų, pajėgi kiekvieną neigiamą aplinkybę paversti pažangos meilėje progomis.

Praėjusiuose amžiuose Bažnyčia Turine, - sakė popiežius, - pasižymėjo didele šventumo tradicija ir dosniu tarnavimu broliams, dėka uolių kunigų, vienuolių ir pasauliečių. Jie stengėsi mylėti, kaip Jėzus mylėjo.

Žinoma, mūsų jėgos yra silpnos ir ribotos. Mumyse visada yra pasipriešinimo meilei ir mūsų egzistencijoje daug sunkumų, kurie lemia pasidalijimus ir kartėlį. Tačiau Viešpats pažadėjo būti mūsų gyvenimuose ir padaryti mus pajėgiais tai dosniai meilei, kuri įveikia visas kliūtis. Jei esame susivieniję su Jėzumi, galime taip mylėti.

Norėčiau pasakyti padrąsinimo žodį, - kalbėjo Šventasis Tėvas, - šios Bažnyčios kunigams ir diakonams, kurie dosniai dirba sielovadinį darbą, taip pat vienuoliams ir vienuolėms. Kartais būti Viešpaties vynuogyno darbininkais yra sunku, įsipareigojimų vis daugėja, reikalavimų daug, problemų netrūksta: mokėkite kasdien maldoje semtis iš meilės santykio su Dievu jėgos skelbti pranašišką išgelbėjimo žinią.

Pirmasis skaitinys iš Apaštalų Darbų, pasak popiežiaus, parodo vieną iš Jėzaus pašlovinimo būdų: apaštalavimą ir jo vaisius. Paulius ir Barnabas baigdami savo pirmąją apaštalinę kelionę grįžo į jau aplankytus miestus ir ten „jie stiprino mokinių dvasią bei ragino juos išlaikyti tikėjimą ir sakė: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (AD 14,22).

Krikščioniškas gyvenimas, brangūs broliai ir seserys, nėra lengvas, - sakė Šventasis Tėvas, vis tik dar kartą pabrėždamas, jog iš tikėjimo kylantis tikrumas, tikrumas, jog nesame vieni, jog Dievas mus myli ir yra arti kiekvieno, padeda įveikti kasdienių problemų nuovargį.

Antrasis skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos (Apokalipsės), anot popiežiaus, mums parodo koks yra galutinis Jėzaus prisikėlimo vaisius: Naujoji Jeruzalė, šventasis miestas, nusileidęs iš dangaus, iš Dievo. Šiame mieste Dievas nori visus žmones suvienyti savo meilėje, šiame mieste Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,4). Tokia yra krikščioniška viltis.

Apreiškimo Jonui knygoje priduriama: „Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“. Pirmas visiškai naujas dalykas padarytas Dievo, - sakė Benediktas XVI, - buvo Jėzaus prikėlimas ir jo dangiškas pašlovinimas. Tai buvo pradžia visos eilės „naujų dalykų“, kuriuose dalyvaujame ir mes. „Nauji dalykai“ yra kupinas džiaugsmo pasaulis, kuriame nebėra kančių, neapykantos ir kartėlio, tik meilė, kuri ateina iš Dievo ir viską perkeičia. (rk)