Judui pasišalinus iš Velykų vakarienės būsto, Jėzus prabilo:
„Dabar
Žmogaus Sūnus pašlovintas,
ir Dievas pašlovintas per jį.
O
jeigu Dievas pašlovintas per jį,
tai Dievas pašlovins jį pas save, –
bematant jį pašlovins“.
„Vaikeliai,
aš
jau nebeilgai būsiu su jumis.
Jūs ieškosite manęs,
bet
sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs:
kur aš išeinu, jūs negalite
eiti...
Aš jums duodu naują įsakymą,
kad
jūs vienas kitą mylėtumėte:
kaip aš jus mylėjau,
kad ir
jūs taip mylėtumėte vienas kitą!
Iš to visi pažins,
kad
esate mano mokiniai,
jei mylėsite vieni kitus“.
(Jn 13, 31–35)
PAŠLOVINTAS
MEILE, Mons. Adolfas Grušas:
Norint geriau
suvokti tai, kas aprašoma šio sekmadienio Evangelijoje, derėtų prisiminti betarpiškai
prieš tai buvusius įvykius.
Jėzus ką tik apaštalams pasakė, kad vienas iš jų
Jėzų išduos. Mokytojas susijaudinęs, nes atėjo lemtingoji valanda. Savo širdyje Jėzus
jaučia visą besiartinantį skausmą ir išgyvena dėl to, ką rengiasi daryti. Apaštalai
žvelgia vienas į kitą, manydami, kad prieš juos stovi išdavikas. Jonas palenkia galvą
ir tyliai klausia Jėzų: „Kas jis, Viešpatie?“, o Jėzus, pamirkęs duonos gabalą, paduoda
Judui, kuris jį suvalgo ir sustingsta. Paduoti kam nors duonos Izraelio tautoje reiškė
išskirtinį svetingumą ir palankumą, tuo tarpu Judas palaikė tai įžeidimu. Išganytojas
mėgino Judui paaiškinti, kad jis yra mylimasis mokinys, kad Jėzus trokšta priglausti
jį prie krūtinės, nes labai myli.
Judas sukrėstas išėjo į tamsybes, savo širdyje
nešdamasis duoną, Eucharistiją. Jėzus ką tik atidavė save tamsybėms.
Kaip tik
tuo momentu Jėzus ir prabyla į likusius mokinius, atkakliai teigdamas, kad kaip tik
dabar yra pašlovintas. Keista, tačiau kaip tik dabar, kai Judas, kupinas tamsybės
ir priešiška širdimi išėjo Jo išduoti, Dievas gali parodyti, kaip labai jį myli. Judo
išdavystėje matome Jėzaus meilės gelmę. Judas yra „pražūties sūnus“, tačiau ar Viešpats
neatėjo gelbėti tų, „kurie buvo pražuvę“? Ar pražūtis nėra sąlyga būti išgelbėtam?
Ar mes nesame išgelbėti todėl, kad buvome pražuvę? Judo pavyzdžiu Jėzus gali parodyti
Dievo meilės didybę: ta meilė neturi jokių ribų. Kiekvienas sąžiningas žmogus kada
nors paklausia savęs: „Esu išgelbėtas, ar esu pražuvęs?“ Jėzus aiškiai atsako: „Esi
pražuvęs ir esi išgelbėtas“.
Kaip tik toji meilė ir yra išgelbėjimas, didysis
išaukštinimas bei pašlovinimas. Apaštalai to nesupranta, kaip kiek anksčiau nesuprato
kojų plovimo prasmės. Neilgai trukus Petras pasakys, kad yra pasirengęs guldyti už
Jėzų savo gyvybę. Ko gero, jis įsivaizdavo, kad gali pakeisti Dievą, o Jėzus primins
Petrui, kad Jis pats atiduoda gyvybę už savo mokinius. Didžiojo Penktadienio rytą
pragydęs gaidys primins Petrui jo ribotumą: reikia mirti ne už Dievą, bet su Dievu.
Visa, ką gali padaryti mokinys – tai sekti savo Mokytoją, o ne Jį pakeisti.
Kaip
tik todėl, lydimas tų išdavysčių, Jėzus ir prašo mokinių, kad jie mylėtų vienas kitą
taip, kaip pats Jėzus juos mylėjo. Jis dalijasi savo meile, kad ja mes mylėtume vieni
kitus. Tai ne simpatijos, pasirinkimo, pastangų, dorybių pagimdyta meilė. Iš Kristaus
atėjusi meilė gali užpildyti žmogaus širdį ir pasiekti kitų širdis. Tai dieviška meilė,
neturinti ribų.
Nesugebame mylėti nemalonių, darančių mums pikta žmonių. Tik
iš Dievo gautoji meilė leidžia peržengti emocijas bei jausmus ir pamilti.
Bažnyčia
nėra šaunių žmonių klubas, tai ne lengvai teikiamos paguodos institucija, susirinkimas
tų, kuriems patinka būti su Jėzumi. Bažnyčia – tai tie žmonės, kurie susirinko, nes
žino, kad Dievas juos myli ir patys stengiasi mylėti. Jie tai daro, nes nenori išduoti
savo Mokytojo.
Kaip tik iš tos meilės mes ir turime būti atpažįstami.
Ne
pamaldumas, apeigos, išoriniai ženklai ar karitatyvinės organizacijos, bet meilė yra
svarbiausias krikščionių skiriamasis ženklas. Tai meilė, išlaikanti pusiausvyrą tarp
emocijų ir sąmoningo pasirinkimo, konkreti, kantri ir užjaučianti, neišskirianti nė
vieno žmogaus meilė, išliekanti, netgi susidūrus su išbandymais ir išdavyste.
Kiekvieną
kartą, švęsdami Eucharistiją, kenčiančio ir prisikėlusio Kristaus atminimą, turime
stengtis vis geriau suvokti tą meilę, kad visi, ją matydami, žinotų, jog su mumis
yra pats Kristus ir su Juo mes šloviname Tėvą.