Skaitmeniniai liudytojai pašaukti internetui suteikti krikščionišką sielą

Balandžio 22-24 dienomis Romoje vyko Italijos vyskupų organizuota konferencija „Skaitmeniniai liudytojai: Veidai ir kalbos medijų amžiuje“. Konferencijoje dalyvavo apie 6000 žmonių: katalikiškos žiniasklaidos darbuotojai, kunigai, vienuoliai, pastoracijos talkininkai ir komunikacijos specialybės studentai. Pranešimus apie šiandieninę skaitmeninių informacijos priemonių tikrovę ir jos teikiamas galimybes skaitė Italijos universitetų dėstytojai bei katalikiškos spaudos atstovai. Žurnalo La Civiltà Cattolica redaktorius t. Antonio Spadaro kalbėjo apie tikėjimą ryšių tinkle kaip Komuniją ir prisijungimą. Jis atkreipė dėmesį, kad gyvenant informacijos pertekliaus (information overload) laikais, kai mus iš visų pusių bombarduoja žinios, svarbu ne atsekti žinią, bet dekodifikuoti ją. Skaitmeninis liudijimas reiškia „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3,15). Taigi svarbu iš naujo atrasti krikščionišką pažinimą, kaip šv. Ignacas sako – dvasių skyrimą. Radikalių klausimų niekad netrūks, tačiau šiandien svarbu atsakymus praleisti per atpažinimo filtrą. Šis sudėtingas darbas reikalauja didelio mokytojų bei pastoracijos darbuotojų pasirengimo bei dvasinio jautrumo.

Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Angelo Bagnasco savo pranešime teigė, kad reikia tinklui suteikti krikščionišką sielą. Internetas, pasak jo, kažkuria prasme reiškia „tolimuosius žemės pakraščius“ (Apd 1,8), kur tikintieji pašaukti skelbti Evangeliją ir liudyti Kristų. Viena iš Jėzaus gyvenimo ypatybių buvo tai, kad jis gyveno kelyje, priartindamas Dievą, kad niekas nesijaustų Tėvo pamirštas ar apleistas. Žmogaus Sūnus neturi, kur galvos padėti, nes Dievo palankumas skirtas visiems. Dėl to Mokytojas gali lankytis pas turtinguosius ir pas vargšus, bendrauti su teisuoliais ir su nusidėjėliais; jis pažįsta širdis, poreikius bei lūkesčius ir laukia visų savo puotoj. To paties jis prašo ir iš besidarbuojančių internete – užtikrinti, kad niekas nesijaustų atstumtas iš Dievo artumo ir nuo jo paguodos, kuri žada „štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,20). Komunikacijos ir kultūros darbuotojai turi teisingai ir efektyviai integruoti naujausias komunikacijos technologijas į švietimo misiją, vengdami naivaus ir nekritiško absoliutinimo arba apokaliptinio demonizavimo.

Konferencijos dalyviai vakare apsilankė Siksto koplyčioje Vatikane. Ji pastatyta pagal Saliamono šventyklos išmatavimus kaip parašyta Senajame Testamente ir visa ištapyta biblinių temų ciklais. Lubose galima pamatyti žmogaus sukūrimo ir nuopuolio istoriją, kairėje pusėje pavaizduotas Mozės gyvenimas, simbolizuojantis Senąją Sandorą, o dešinėje pusėje - Kristaus – Naujosios Sandoros gyvenimas, koplyčios gale Mozės mirtis ir Kristaus prisikėlimas bei žengimas į dangų, o priekyje paskutinis teismas laikų pabaigoje. Dvi Siksto koplyčios savybės ją priartina prie šiuolaikinės televizijos. Visų pirma, tai „panardinanti“ patirtis, kuri nusineša kiekvieną ten įžengusį, apgaubdama ir priblokšdama didingais paveikslais. O taip pat tai jutiminė patirtis įtraukianti žmogaus pojūčius ir sustiprinanti ryšį su aplinka. Lankytojas pasineria į tapybos grožį ir gali apmąstyti kertines krikščionių tikėjimo istorijas. Tokiu būdu Siksto koplyčia yra ir žinia, ir komunikacijos priemonė. (mb)