Jean-Louis Bruguès. Vatikano II Susirinkimo intuicijos

Yra garsios Paryžiuje, Notre Dame de Paris katedroje skaitomos Gavėnios konferencijos, kurių skaitovai neretai pateikia originalų ir gilų požiūrį į aptariamus klausimus. Šiais metais Paryžiaus arkivyskupas kardinolas André Vingt-Trois konferencijoms buvo parinkęs temą „Vatikano II Susirinkimas – kompasas mūsų laikams“. Buvo perskaitytos šešios konferencijos, tarp kurių pranešėjų buvo vyskupai, kunigai, pasaulietis, žydų rabinas ir filosofas.

Kovo pabaigoje konferenciją skaitė prancūzų arkivyskupas Jean-Louis Bruguès, Katalikiško ugdymo kongregacijos sekretorius. Pateikiame jo įžvalgų santrauką.

Ką galėtume pasakyti apie Vatikano II Susirinkimą remiantis kompaso, kuris mums padeda nustatyti kelionės kryptį, metafora? Kokias ilgalaikes kryptis visuotinei Bažnyčiai, jos ateičiai siūlo Vatikano II Susirinkimas? Pasak arkivyskupo, galima įvardinti septynias kryptis, septynias tendencijas, dideles intuicijas.

Pirmoji siūloma kryptis yra klausymasis – Dievo klausymasis, įsiklausymas į Dievo Žodį, Bibliją, o taip pat į kūriniją, pasaulį ir žmogų. Ši kryptis davė daug vaisių. Dievo tauta aistringai pamėgo Šventąjį Raštą, kaip tai iliustruoja gausūs bibliniai rateliai, religiniai žurnalai, rekolekcijos, formacijos kursai ir t.t. Įsiklausimui į Dievo Žodį turėjo padėti ir liturginė reforma.

Antroji Vatikano II Susirinkimo tendencija – įsiklausymas į Šventąją Dvasią. Neretai Vatikano II Susirinkimas yra įvardijamas kaip „kristocentrinis“, viso ko centre pastatant Kristų. Susirinkimo tėvai neskyrė atskiro teksto Šventajai Dvasiai. Tačiau, anot arkivyskupo Brugués, Susirinkimas bandė subalansuoti kristocentriškumą, priminti Dvasios veikimo visuotinumą. Kaip praėjus keliems metams po Susirinkimo pabrėžė popiežius Paulius VI, reikia naujų studijų ir naujo Šventosios Dvasios kulto, kaip Susirinkimo mokymo išpildymo.

Trečioji Vatikano II Susirinkimo nustatyta kryptis, tai įsiklausymas į „kitą“, pirmiausia į toli esantį kitą. Šioje perspektyvoje itin reikšmingos deklaracijos apie santykius su kitomis religijomis „Nostra aetate“ ir apie religijos laisvę „Dignitatis humanae“, nustačiusios pagarbią dialogo nuostatą kitų religijų išpažinėjų ir netikinčių atžvilgiu.

Ketvirtoji tendencija – tai įsiklausymas ir stengimasis suprasti, suartėti su tais „kitais“, kurie dalijasi tikėjimu į Kristų. Nors po karšto pradinio entuziazmo šiandien yra atėjęs ramesnis periodas, vargu ar galima tai laikyti ekumenizmo krize, greičiau senų ekumenizmo metodų galiojimo pabaiga. Tačiau visiems rimtiems Kristaus mokiniams yra aišku, kad jų susiskaldymas prieštarauja Viešpaties valiai.

Penktoji kryptis, tai įsiklausymas į pasaulio žmogų ir į visą pasaulį. Žinoma, pastaraisiais dešimtmečiais istorijos žingsniai buvo itin „greiti“. Jei Susirinkimo tėvai numatė ekonomikos ir kultūrų globalizaciją, jie negalėjo nuspėti Berlyno sienos griūties, nepaprastos biologijos pažangos keliamų problemų apie žmogų ar tai, kad didžiausias iššūkis religijoms taps ne ateistinis Dievo neigimas, o nūdienos abejingumas religijai. Ir vis dėlto Vatikano II Susirinkimas kviečia klausytis pasaulio su simpatijos ir geranoriškumo nuostata. Einant šia kryptimi Bažnyčia prisidėjo prie žmogaus teisių etikos kūrimo ir skleidimo ar prie socialinio atnaujinimo kai kuriose šalyse.

Šeštąją kryptį, nurodytą Vatikano II Susirinkimo, arkivyskupas Brugués aprašo kaip gilinimą suvokimo, jog visi pakrikštytieji turi savo atsakomybės dalį, visi kviečiami mylėti Bažnyčia ir visi kviečiami būti šventi. Bažnyčios ėjimo šia kryptimi vaisius yra vis didesnis pasauliečių vaidmuo: liudijant gyvenimu šeimoje, dalyvavimu viešame, politiniame ar socialiniame gyvenime.

Septintoji kryptis yra visos Bažnyčios bendrystė, supratimas, jog visi, nuo Romos kurijos iki eilinės parapijos yra viena ir ta pati Bažnyčia, visi yra mistinės, iš Trejybės išplaukiančios Bažnyčios prigimties dalininkai. Šios krypties vaisiai yra kolegialumo Bažnyčioje stiprėjimas, pakanka atsiminti visuotinį Vyskupų Sinodą, nacionalines, regionines ar kontinentines konferencijas.

Ko gero apie šių septynių tendencijų ateitį dar per anksti kalbėti, nes, anot arkivyskupo Brugués, patirtis rodo, jog Bažnyčios susirinkimų vaisiai gali būti labai netikėti. Kai kurie Susirinkimo tėvams svarbūs aspektai, pasikeitus aplinkybėms, pasitraukia į antrą planą, tačiau iškyla kiti. (rk)