Bažnyčios žingsniai Mongolijoje

„Mano didžiausias džiaugsmas yra matyti šią iš nieko gimusią Bažnyčią tampant brandžia, stebėti jos tikinčiųjų skaičiaus augimą bei Bažnyčios darbus“, neseniai vienos Jungtinių Valstijų diecezijos dienraščiui „Florida Catholic“ pasakojo vienintelis katalikų vyskupas Mongolijoje Wenceslao Padilla.

Pasak jo, dabar Bažnyčią Mongolijoje sudaro apie 650 katalikų mongolų, 87 misionieriai iš 24 šalių, priklausančių įvairioms religinėms kongregacijoms, keturių parapijų ir kelerių misijų stočių. Tačiau prieš mažiau nei dvidešimt metų Mongolijoje galbūt nebuvo nė vieno kataliko, o vyskupas Padilla buvo vienas iš trijų pirmųjų misionierių, 1992 metais atvykusių į šalį. Pirmieji 14 mongolų tikinčiųjų buvo pakrikštyti per 1995 metų Velykas.

Pasak dabartinių duomenų, apie pusė Mongolijos gyventojų save laiko budistais, keturiasdešimt procentų savęs nepriskiria jokiai religijai, likę priklauso krikščioms konfesijoms ar kitoms religijoms.

Budizmas į Mongoliją atėjo viduramžiais ir per kelis amžius labai išplito. Yra duomenų, kad VII-VIII amžiais Mongolijoje gyveno iš Persijos atvykę krikščionys nestoriečiai, tačiau jų bendruomenės išnyko. XIII amžiuje į misijas Mongolijoje ketino vykti pranciškonai, tačiau šis jų planas dėl įvairių aplinkybių žlugo. Naujos misijos buvo pradėtos praėjusio amžiaus pradžioje, tačiau nuo 1921 metų Mongolijoje valdžią paėmęs komunistinis režimas pradėjo radikalų ateizacijos procesą, nukreiptą pirmiausia prieš budizmą. Jei XX amžiaus pradžioje Mongolijoje buvo beveik 800 budistų vienuolynų ir apie 100 000 budistų vienuolių, tai po 1935-1937 metų persekiojimų liko vos keturi vienuolynai. Kiti buvo išplėšti, tūkstančiai vienuolių nužudyta, vienuolynuose sukauptas kultūrinis paveldas sunaikintas, taip suduodant didelį smūgį visai šalies tapatybei.

1991 metais, vykstant pokyčiams visoje posovietinėje erdvėje, nauja Mongolijos vyriausybė pradėjo pokalbius su Šventuoju Sostu dėl oficialių diplomatinių santykių užmezgimo ir dėl misijų pasiuntimo. 1992 metais tokie santykiai buvo užmegzti, o į Mongoliją atvyko trys pirmieji misionieriai, vėliau vienas iš jų, Wenceslao Padilla, buvo paskirtas 2002 metais įsteigtos Ulan Batoro apaštalinės prefektūros valdytoju ir konsekruotas vyskupu.

Beje, pirmuoju apaštaliniu nuncijumi Mongolijoje buvo paskirtas lietuvis, arkivyskupas Jonas Bulaitis, gimęs Anglijos lietuvių emigrantų šeimoje. Arkivyskupas Bulaitis daug metų dirbo Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje ir praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje vadovavo apaštalinei nunciatūrai Pietų Korėjoje. Mongolijai užmezgus diplomatinius santykius su Šv. Sostu jis buvo paskirtas pirmuoju popiežiaus atstovu šioje šalyje.

Anot vyskupo Padilla, Bažnyčia Mongolijoje, kaip įprasta, siekia vykdyti karitatyvinę ir formacinę veiklą. Jau yra įkurti treji namai vaikams, kurie neturi tėvų ar buvo priversti palikti namus. Dar vieneri namai yra skirti neįgaliems asmenims, veikia keli vaikų darželiai. Neseniai pakankamai sustiprėjusi ir išaugusi Mongolijos „Caritas“ organizacija tapo tarptautinės „Caritas“ organizacijos nare. Veikia nedidelis tyrimų centras, kuriame, viena vertus, dokumentuojama Mongolijos kultūra ir kalba, kita vertus, verčiami ir ruošiami liturginiai, katechetiniai bei didaktiniai tekstai.

Tačiau naujų planų netrūksta, nepaisant nuolatinio lėšų stygiaus. Pasak vyskupo Padilla, surinkus lėšų planuojama pastatyti kliniką su vaistine, o taip pat katalikišką mokyklą. Pastarosios statybos darbai jau pradėti – gautas žemės sklypas, atvesta infrastruktūra. Norima kurti kitus socialinius centrus. Trūksta darbo rankų, todėl, anot vyskupo Padilla, Mongolijoje laukiamas kiekvienas misionierius, kiekvienas jaunas savanoris, norintis paskirti pusmetį ar daugiau laiko Bažnyčiai Mongolijoje. (rk)