Šventojo Sosto spaudos salės direktorius: išlaikyti kryptį

Šventojo Sosto spaudos salės direktorius Federico Lombardi SJ paskelbė ilgą notą, kurioje aptaria Bažnyčios kryptį po debatų apie seksualinius išnaudojimus iš dvasininkų pusės ir ne tik.

Kaip plaukti šių audringų debatų vandenyse ir išlaikyti deramą kryptį, klausiama notoje ir čia pat atsakoma – ieškant tiesos ir taikos įskaudintiems.

Vienas iš labiausiai sukrečiančių dalykų, pasak t. Lombardi, yra tiekos vidinių žaizdų iškilimas į dienos šviesą. Kartais tos žaizdos senos, net kelių dešimtmečių, bet vis dar atviros. Daug aukų ieško ne materialios kompensacijos, tačiau vidinės pagalbos, jų skausmingos asmeninės istorijos išsprendimo. Turime tai iš tikro suprasti. Turime geriau įsigilinti į dalykus, kurie taip neigiamai paveikia asmenų, Bažnyčios, visos visuomenės gyvenimą, panašiai kaip, kolektyviniame lygyje, tautų tarpusavio neapykanta, kurią taip sunku įveikti ir pakeisti susitaikymu. Išnaudojimas asmenis sužeidžia giliai. Todėl tinkamai pasielgė tos vyskupų konferencijos, kurios drąsiai sudarė sąlygas aukoms laisvai kalbėti, sąlygas jų išklausymui, taip pat pasiūlė žmogišką, liturginį, dvasinį dėmesį.

Skundų dėl išnaudojimų skaičius, kaip rodo padėtis Jungtinėse Valstijose, mažėja, tačiau gydymo kelias daugeliui tik prasidėjo ar dar tik prasidės. Dėmesio aukoms kontekste, popiežius pažadėjo, kad su jomis susitiks, įsitraukdamas į visos bažnytinės bendruomenės kelią.

Kartu su dėmesiu aukoms reikia ryžtingai laikytis kanonų teisės numatomų veiksmų ir procedūrų kaltųjų atžvilgiu, bendradarbiauti su civilinėmis institucijomis, kiek tai liečia jų juridinę kompetenciją, atsižvelgiant į kiekvienos šalies situaciją ir specifiką. Tik taip bus galima atkurti pasitikėjimą bažnytine institucija. Tuo tarpu daug (bažnytinių) bendruomenių ir institucijų atsakingųjų, dėl patirties ar pasiruošimo stokos, nežino ar nepasinaudoja tais kriterijais, kurie turi jiems padėti spręsti sunkias situacijas, nors tai gali būti sunku ar skausminga.

Žvelgiant į ateitį, kandidatų į kunigystę ar, imant plačiau, bažnytinių institucijų personalo atranka ir formacija yra prielaida veiksmingai išnaudojimų prevencijai. Niekad nebuvo lengva pasiekti asmeninę brandą, taip pat ir seksualinę, tačiau šiandien tai dar sunkiau, nepaisant psichologijos ir medicinos mokslų teikiamos pagalbos dvasinei ir moralinei formacijai. Buvo pastebėta, kad daugiausia išnaudojimų pasitaikė per patį karščiausią „seksualinės revoliucijos“ periodą. Tad gera formacija turi atsižvelgti į šį kontekstą, taip pat į bendrą sekuliarizacijos kontekstą. Reikia konkrečiai, o ne abstrakčiai atrasti seksualumo, skaistumo, afektyvių santykių prasmę ir svarbą. Suprasti, kokią netvarka ir kančia gali gimti, jei to nepaisoma.

Kas myli tiesą ir objektyvų problemų vertinimą, mokės ieškoti ir atrasti duomenis geresniam pedofilijos ir piktnaudžiavimų nepilnamečių atžvilgiu problemos supratimui mūsų laikais. Galės geriau suprasti, kokiu mastu katalikų Bažnyčia dalijasi problemomis, kurios ne tik jos, kokiu mastu privalo į jas atsakyti ir kaip jos patirtis gali tapti naudinga kitoms institucijoms ir visai visuomenei. Žiniasklaida į tai neatkreipė pakankamo dėmesio, pasuko lengvesniu kritikos keliu. Tokie dokumentai, kaip JAV nacionalinė ataskaita apie blogą elgesį su vaikais turėtų būti visuomenėje labiau žinomi, kad būtų pažinti problemos mastas ir skubios socialinės intervencijos reikalaujančios sritys. Vien 2008 metais JAV nustatyti 62 000 nepilnamečių išnaudotojai. Tarp jų katalikų kunigų skaičius toks mažas, kad jiems kaip atskirai kategorijai dėmesys net neskiriamas.

Nepilnamečių ir jaunuolių apsauga yra milžiniškas darbo laukas, gerokai didesnis už problemas, liečiančias kai kuriuos dvasininkus. Tie, kurie darbuojasi šiame lauke, nusipelno dėkingumo, pagarbos ir padrąsinimo iš visų, taip pat bažnytinių ir civilinių autoritetų. Popiežius Benediktas XVI aukštus vertinimus jau išsakė laiške Airijos katalikams.

Popiežius Benediktas XVI, rašoma t. Lombardi notos pabaigoje, yra nuoseklus ir tvirtas vedlys, nusipelnęs palaikymo, kuris jam rodomas iš visų Bažnyčios pusių. Šiuo sunkiu laikotarpiu, kuriuo netrūksta kritikos ir nepagrįstų insinuacijų, galima patvirtinti, jog jis daug kalbėjo apie Dievo Tiesą, apie pagarbą šiai tiesai, pats tapdamas patikimu jos liudytoju. Jį lydime ir mokomės iš jo ištvermės augant tiesoje, skaidrume, suvokdami platų pasaulio problemų horizontą, kantriai atsakydami į tariamas ar dalines „naujienas“, kurios menkina jo, Bažnyčios ar kitų institucijų tikėtinumą.

Šios kantrios ir tvirtos meilės tiesai reikia Bažnyčioje ir visuomenėje, kurioje gyvename, jei norime tarnauti savo amžininkams, o ne juos supainioti. (rk)