Polemika dėl pedofilijos. Reali problema ir „ideologinis karas“

Jau sunku suskaičiuoti pastarųjų savaičių straipsnius, kuriuose Benediktas XVI kaltinamas netiesiogiai, o keliais atvejais ir tiesiogiai nenorėjęs spręsti, vilkinęs pedofilijos dvasininkų tarpe bylas. Taip pat sunku suskaičiuoti atsakymus į šiuos straipsnius, kuriuose parodomas akivaizdus laiko, juridinių, kompetencijos aplinkybių nepaisymas ir iliustruojamas siekis bet kokia kaina pedofilijos skandalą susieti su Benedikto XVI vardu.

Reikia pažymėti, kad ne visų šalių žiniasklaidos priemonės elgiasi vienodai. Šiuo metu ko gero aštriausius pasisakymus užtiksime kai kuriuose Jungtinių Amerikos Valstijų dienraščiuose. Kai kurios žinių agentūros ir kitų šalių žiniasklaidos priemonės neretai apsiriboja šių pasisakymų vertimu ir komentavimu. Tribūna buvo suteikta net gana ekstravagantiškiems balsams, jei tik paminimas popiežius. Pavyzdžiui, didelė tarptautinė žinių agentūra „Associated Press“ nepasibodėjo pranešti apie turko Mehmet Ali Agca, 1981 metais pasikėsinusio į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę ir neseniai išėjusio iš kalėjimo nuomonę, jog Benediktas XVI turėtų atsistatydinti dėl pedofilijos skandalų. Tame pačiame pranešime priduriama, kad yra abejonių dėl Agca psichinės sveikatos, galbūt turint galvoje jo nesenus pareiškimus, jog jis esąs „Jėzus Kristus“ ir netrukus parašysiąs naują evangeliją...

O štai prancūzų spauda, taipogi įtakinga tarptautinėje arenoje, sekuliari ir dažnai nesimpatizuojanti Benediktui XVI, laikosi daug santūresnės ir subalansuotos pozicijos, atsimindama ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, „Le Figaro“ žurnalistas Ivan Riofol priminė 1977 metų peticiją, publikuotą gerbiamame dienraštyje „Le Monde“. Peticijoje, pasirašytoje dar ir šiandien akademinio jaunimo protus žavinčių prancūzų intelektualų Jean-Paul Sartre, Simone de Beauvoir, Gilles Deleuze, Roland Barthes (ir kt.), ginami trys pedofilai, kurie „rizikuoja būti griežtai nubausti“ už santykius su nepilnamečiais ir jų seksualinių žaidimų fotografavimą. Peticijoje abejojama ar tai galima kvalifikuoti „nusikaltimu“. Beveik tuo pat metu kitas populiarus dienraštis, kairios pakraipos „Liberation“ publikavo „Pedofilų išlaisvinimo fronto“ manifestą, kuriame smerkiama „buržuazinė tironija“, „įsimylėjusius į vaikus“ paverčianti „monstrais“.

Nors tokių iliustracijų galima pateikti ir daugiau, nors tyrimų duomenys rodo, jog absoliuti dauguma pedofilijos aukų nukenčia nuo šeimos rato narių ir pažįstamų, jog nėra nė vienos socialinės ir profesinės klasės, kuri pasižymėtų didesniu imunitetu nei kitos prieš seksualinį išnaudojimą, kai kuriuose komentaruose primygtinai ir masiškai pedofilijos etiketė klijuojama katalikų Bažnyčiai, dvasininkams, pavienių asmenų atsakomybę už nusikaltimus automatiškai ir kolektyviai priskiriant katalikiškoms institucijoms ar hierarchijai.

Todėl ne vienas katalikų apžvalgininkas skiria realią pedofilijos problemą dvasininkijos tarpe ir ideologinį, kultūrinį karą prieš Bažnyčią, kuriam vaikų išnaudojimo atvejai yra tik pretekstas kitiems tikslams.

Taip dabartinę polemiką dėl pedofilijos savo komentaruose vertina Georges Weigel, JAV žinomas katalikų teologas ir komentatorius. Pasak jo, 2002 metais JAV žiniasklaida atliko svarbų ir gerą vaidmenį, iškeldama į dienos šviesą vaikų ir jaunuolių seksualinį išnaudojimą kai kuriose vyskupijose ir kai kurių vyskupų nesusitvarkymą su šia problema. Vis dėlto, suvokus problemos mąstą, katalikų Bažnyčia Jungtinėse Valstijose ėmėsi visuotinių ir griežtų priemonių. Jų veiksmingumą rodo JAV vyskupų konferencijos skelbiamos ir plačiajai visuomenei pristatomos kasmetinės ataskaitos apie seksualinius išnaudojimus katalikų Bažnyčios (JAV) aplinkoje. Paskutiniojoje ataskaitoje, apibendrinančioje 2009 metus, užregistruoti šeši pagrįsti nepilnamečių skundai dėl seksualinio išnaudojimo (kituose skunduose suaugę pranešė apie kažkada anksčiau vykusį išnaudojimą). Šeši išnaudojimo atvejai yra šešiais per daug, tačiau, pasak Weigel, turint galvoje, kad katalikų bendruomenę JAV sudaro 68 milijonai narių, galima tvirtinti, jog katalikiškos institucijos tapo saugia vieta vaikams ir jaunuoliams, kai viešosiose JAV mokyklose piktnaudžiavimų užregistruojama tūkstančiai. Šių skaičių ir faktų šviesoje komentarai, dedantys lygybės ženklą tarp katalikų Bažnyčios ir pedofilijos, yra arba nepagrįsti, arba tendencingi, arba aiškiai ideologiški.

Pasak Georges Weigel, nereikia įžvelgti pasaulinio sąmokslo, o greičiau prieš Bažnyčią nukreiptų interesų bendrą žaidimą. Štai vieniems katalikų Bažnyčia nepatinka kaip institucija, kuri gina idėją, jog egzistuoja nekintamos moralinės tiesos, kai tuo tarpu yra valstybių, kurių švietimo programose „privalomai“ teigiama priešingai. Kitiems politikams, viešiems komentatoriams rūpi sumenkinti Bažnyčios autoritetą, patikimumą, kad vėliau galėtų siekti pergalės tais šeimos ir gyvybės klausimais, kuriais jų požiūris susikerta su Bažnyčios. Yra advokatų be skrupulų, kurie įžvelgia progą pasipelnyti. Be to, yra grupių pačių katalikų tarpe, kurios mato progą kritikuoti celibatą ar vyskupų autoritetą, reikalauti moterų kunigystės. Neretai klaidingai įsivaizduojamas Bažnyčios gyvenimas, priskiriant popiežiui galią kontroliuoti šimtų tūkstančių kunigų, kiekvienos parapijos gyvenimus. (rk)