Lietuvos ganytojų velykiniai sveikinimai

Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio velykinis žodis

Šventų Velykų sulaukėme po atšiaurios žiemos. Simboliška, kad Nepriklausomybės atkūrimo sukakties metais ne tik ekonomikos bėdos, bet ir gilus speigas ilgai laikė sukaustęs Lietuvą. Tarsi buvome verčiami ilgėliau sustoti, apsimarinti ir apgalvoti, kokia kryptimi einame, kokius tikslus sau keliame, kokių principų laikomės. Gavėnia, Velykų laukimo laikas, kasmet mus skatina permąstyti Kristaus kelią ir savo kelią. Idant Prisikėlimo šventes pasitiktume apsivalę, sau ir Dievui pasižadėję bodėtis paklydimų, atsiliepti kviečiami begalinės Viešpaties meilės.

Beauštant Velykų rytui kilkime pabudusios dvasios gyvenimui kaip tas rugio želmuo, kuris gerai atsigulėjo šaltoje žemėje. Tirpdykime širdžių įšalą, gaivinkime apledėjusią sąžinę ir atleiskime vieni kitiems kaltes, kaip kad sakome kreipdamiesi į Dangiškąjį Tėvą. Šiandien susitinkame su geriausiu, stipriausiu, patikimiausiu įrodymu, kaip Jis mus myli. Atsiuntęs į pasaulį savo Sūnų žmogaus gyvenimui, Dievas atskleidė mums Prisikėlimą kaip tą tikrovę, kuri yra čia, įdiegta mumyse ir atsiverianti prieš mus, jei tik klausysime Viešpaties balso.

„Jis tikrai prisikėlė!“ – ši Geroji Naujiena teužtvindo jus viltimi, stipresne nei polaidžio potvynis. Viltimi, pralaužiančia pasimetimo, susmulkėjimo, neryžtingumo ir abejingumo užtvaras. Švęskite su šeimomis ir bendruomenėmis, drąsiai dalykitės Prisikėlimo džiaugsmu ir neškite jį tiems, kurie baugščiai nuleidžia galvą, apžlibinti ryškios Evangelijos šviesos. Tik nuo jūsų pasitikėjimo Dievu priklauso, ar džiuginanti šiluma bus praeinantis gamtos reiškinys, ar vidinė permaina, kurios dėka visą tolesnį gyvenimą būsite nuo visų žemės vėjų apsaugančioje Viešpaties artumoje. Su Šventomis Velykomis!

* * *

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SI velykinis laiškas

Apaštalas Jonas taip aprašo savo įspūdžius po Jėzaus prisikėlimo. Ankstų pirmosios savaitės dienos rytą Marija Magdalietė pranešė mokiniams, kad Mokytojo kapas tuščias. Jonas ir Petras nuskubėjo prie kapo ir pamatė viduje numestas drobules ir skarą. Tuomet Jonas įtikėjo, kad Jėzus prisikėlė. Įtikėjo anksčiau, nei prisikėlęs iš mirties Jėzus pasirodė jam ir kitiems mokiniams. Dievas apdovanoja tikėjimu pirmiausia tuos, kurie yra tyri ir labai mylintys. Šių žmonių gyvenime išsipildo Jėzaus palaiminimas: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Sveikinu pačios brangiausios šventės – Šv. Velykų proga visus, įtikėjusius į Kristaus Prisikėlimą. Velykos teatneša ne tik džiaugsmo, bet ir tesustiprina tikėjimą, viltį ir meilę – svarbiausias dorybes, padedančias dvasiškai augti ir kurti visavertį krikščionišką gyvenimą.

Kristaus Prisikėlimo šventė yra brangi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, ji kalba apie antgamtinę tikrovę, į kurią įžengė prisikėlęs Kristus ir į kurią esame pakviesti mes visi, per Krikštą susijungę su mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi. Antra, Prisikėlęs Kristus kviečia mus jau dabar būti Prisikėlimo vaikais, kuriems viešpatauja ne nuodėmės, bet Kristaus įstatymas. Šv. Velykos tebūnie proga pamąstyti, ką reiškia būti prisikėlusiems su Kristumi.

Gyvenantiems su Kristumi per maža turėti Krikšto pažymėjimą ir per Velykas su minia giedoti „Aleliuja“. Per maža žinoti Dekalogą – reikia jo laikytis, net ir tuomet, kai tai daug kainuoja. „Dievo įsakymai, – rašo popiežius Benediktas XVI Laiške jaunimui, – neabejotinai kertasi su paplitusia šiandiene mąstysena, siūlančia laisvę, atsietą nuo vertybių, taisyklių, objektyvių normų ir akinančią atmesti bet kurį tos akimirkos geismų apribojimą. Tačiau tokia pasiūla, užuot vedusi į tikrąją laisvę, žmogų paverčia jo geismų, tokių stabų, kaip galia, pinigai ir nežabotas malonumas, pasaulio vilionių vergu, negebančiu įgyvendinti savo pradinio pašaukimo mylėti.“

Su prisikėlusiu Kristumi save tapatina labai daug žmonių, bet didelė dalis jų stokoja evangelinės gelmės, visų pirma – autentiškos meilės. Meilės, kuri skatintų tarnauti ir skleisti gėrį. Meilės trūkumas – pati svarbiausia priežastis, kodėl daugelis nesugeba visiškai atsiverti Kristui. Matome liūdną reiškinį: daugelis yra netgi visiškai praradę pasiaukojamos meilės sampratą. Tikėti į Kristų ir nesirūpinti meile persunkti savo gyvenimo yra pradėtas, bet neužbaigtas darbas – Jėzaus žodžiais tariant, tai ant smėlio pastatytas namas, kurį grasina nuplauti jūros bangos.

Galėtume tik pasvajoti, kokia būtų šiandienė Lietuva, jeigu tie 80 procentų lietuvių, per apklausas tapatinančių save su tikinčiais į Kristų, tikrai būtų pilni meilės Dievui ir žmonėms. Lietuva būtų pats brangiausias širdžiai žemės kampelis, kurio niekas nenorėtų palikti. Kaip reikia, kad visi žmonės suvoktų, jog tik tuomet tampama visverčiu žmogumi ir krikščioniu, kai nesavanaudiškai mylima.

Prisikėlusiojo Kristaus draugais tampama tik ištikimai vykdant meilės įstatymą. Jėzus vienam Dekalogo besilaikančiam vyrui pasakė: „Tu esi netoli nuo Dievo karalystės!“ (Mk 12, 34). Pasakė įsitikinęs, kad šis vyras supranta didįjį meilės įstatymą, jog meilė yra svarbesnė už bet kokias aukas.

Popiežius Benediktas XVI neseniai paskelbė encikliką „Caritas in veritate“. Joje Šventasis Tėvas sako, kad į šiandienę pasaulio visuomenę reikia sugrąžinti meilę – ir ne bet kokią, bet meilę tiesoje bei teisingume. Meilė be tiesos ir teisingumo – tai šios dorybės išniekinimas. Ten, kur meilė, privalo būti branginama tiesa ir klestėti teisingumas.

Meilės, tiesos ir teisingumo kupiną gyvenimą turime susikurti patys, nes niekas kitas už mus to nepadarys. Šio darbo pionieriais turi tapti įtikėjusieji į prisikėlusį Kristų. Popiežius kalba: „Turint prieš akis tautų vystymosi problemas, tokias milžiniškas, kad kone nusvyra rankos, pagalbon ateina Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai, kuriais jis mums praneša: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5) ir padrąsina: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Atliktino darbo gausos akivaizdoje mus palaiko tikėjimas, jog Dievas yra tarp tų, kurie jo vardu susiburia ir darbuojasi teisingumo labui“ (CV, 78).

Apaštalas Paulius ragina: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Kristuje matome gražiausią meilę, nuvedusią jį iki kryžiaus mirties, kad mes turėtume gyvenimą. Kristus ne tik kalba: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10), bet savo mirtimi bei prisikėlimu šiuos žodžius patvirtina.

Velykinėje maldoje, ypač švęsdami Eucharistiją, palinkėkime vieni kitiems Dievo malonės, galinčios padaryti mumyse patį reikalingiausią stebuklą – su kaupu pripildyti tarnaujančios, visiems gera linkinčios meilės – meilės tiesoje ir teisingume.

* * *

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio velykinis sveikinimas

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, Jis prisikėlė!“(Lk 24, 5b-6a).

Brangūs broliai ir seserys. Tai stulbinanti tiesa, kuri mus išlaisvina iš netikrumo ir abejonių. Moterys, atėjusios prie kapo, neranda Jėzaus, kuris buvo ten palaidotas. Jos išsigando, bet du vyrai, spindinčiais drabužiais joms sako: „Nėra jo čia, jis prisikėlė“ (Lk 24,6a).

Koks didis džiaugsmas. Jėzus prisikėlė. Jis nugalėjo mirtį ir mūsų baimę pavertė ramybe, o abejonėse ir netikrume skendintiems žmonėms pasakė: “Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai ; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31b-32).

Jėzus nori, kad mes gyventume laisvėje kaip Dievo vaikai. Tiesa, jau dvidešimt metų Lietuva kvėpuoja laisvės oru ir, šiais metais ypatingai dėkojame už laisvės dovaną, tačiau tame ore yra gausu nuodėmės bacilų, kurios užnuodija tikrąją laisvę ir ne kartą mus paverčia nuodėmės vergais.

Prisikėlęs Kristus trokšta, kad žmonėms vadovautų ne pasaulio, bet Šventoji Dvasia. Jis sako, jog: „Šv. Dvasia ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo. Dėl nuodėmės,- kad netiki manimi“(Jn 16, 8-9).

Atrodo taip akivaizdu. Kristus gyveno, dirbo, bendravo su žmonėmis, įsteigė Bažnyčią, siuntė apaštalus į visą pasaulį skelbti Evangelijos ir už šiuos nuostabius meilės darbus buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Ir štai atėjusios moterys jo neranda kape, jis prisikėlė.

Jėzus, atėjo pasakyti pasauliui tiesą ir apie save sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Labai aiškiai pasako, jog netikėdami Jėzumi, o ypatingai Jo prisikėlimu iš numirusių, mes darome klaidą, kurią jis įvardina kaip nuodėmę, kad netikime juo. Tačiau patikėti galime tik tada, jei mylime tą, kuris atiduoda gyvybę už mus visus. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ ( Jn 14,23). Dievas ateina pas mane. Mano širdis tampa Šventosios Dvasios buveine. O stebukle!

Viešpats kalbėdamas mums tiesos ir meilės žodžius, veda mus teisingiausiu keliu. Psalmininkas sako: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“(Ps 23,4). Nežinau, kodėl tiek daug žmonių apkursta šiam meilės ir tiesos balsui.

Kinų patarlė sako: „Jei širdyje bus tiesa , tai bus grožis charakteryje. Jei bus grožis charakteryje, tai bus gyvenimas namuose. Jei bus gyvenimas namuose, tai bus tvarka tautoje. Jei bus tvarka tautoje, tai bus taika pasaulyje.“

Brangieji, prisikėlęs Kristus mums visiems primena, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16). Dievas ieško kiekvieno iš mūsų. Jis eis į tolimiausius kampelius, kad tik surastų mus ir išgelbėtų. Jis nenurims, kol kiekvieno iš mūsų neatves į Tėvo namus. Patikėkime jo meile, nes „Abejoti tikėjimo svarba yra tas pats, kas abejoti reikalingumu šaknų, kurios lyg be reikalo žemę užima; jų nematyti ir jos neneša vaisių“, sako šv. Augustinas.

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji. Prisikėlęs Kristus teišlaisvina mus visus iš nuodėmės, nusiminimo ir abejonių. Drąsiai eikime laisvės keliu, branginkime šeimos židinį, mylėkime kiekvieną žmogų, palydėkime vieni kitus gerumo žodžiais, o prisikėlusio Kristaus palaima telydi Lietuvos kilnų, dorą ir garbingą gyvenimą.

* * *

Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko velykinis laiškas:

Brangūs ir mylimi broliai ir seserys!

„Aleliuja!“ Jėzus nugalėjo mirtį, Jis prisikėlė! Ir mus prisikelti kviečia, būti amžinai gyvais. Su džiaugsmu švenčiame Velykas – tą pergalę prieš mirtį, su di­deliu džiaugsmu.
Bet juk mirties kultūra skverbiasi dabar į Lietuvą ir temdo mūsų džiaugsmą. Kaip nugalėsime ją? Vokietijoje restauruojant Mindeno baziliką, uždarė visas stogo angas, kai palėpėje jau buvo suskridę tūkstančiai balandžių. O po skardos stogu vasaros karščiuose buvo begalinė kaitra. Kai po kurio laiko užlipo į pastogę, išvydo neįtikėtiną vaizdą: visi balandžiai gulėjo negyvi ant lubų ties didžiuoju altoriumi ir visų galvos buvo nu­kreiptos į vieną centrą! Tik toliau restauruojant bažnyčią, paaiškėjo priežastis: po altoriumi rastas 1000 metų senumo šulinys. Štai balandžiai ir jautė: ties ta vieta giliai yra gaivus vanduo – jų išsigelbėjimas. Ar tas sukrečiantis vaizdas su negyvų balandžių krūvomis ties didžiuoju alto­riumi nėra ženklas mums, XXI-jo amžiaus žmonėms? Tik prie altoriaus – mūsų išgelbėjimo šaltinis, tik prie to Gyvojo vandens šaltinio susitelkę, galime išvengti mirties! Be altoriaus, be maldos jau prisigyvenome: mirties kultūra jau siaučia Lietuvoje kiekviename žingsnyje: abortai ir baisūs nužudymai nuošaliuose kaimų vienkiemiuose ir miestų gatvėse; alkoho­lis, o ypač narkotikai žudo ir senus, ir jaunus. O dar nesąžiningumas, nejautru­mas, neteisybė, korupcija, kyšininkavimas.

Popiežius Jonas Paulius II vieną savo encikliką pavadino „Gyvybės Evangelija“ (Evangelium vitae). Kaip taikliai, kaip simboliškai pasakyta! Tik Jėzus nugali mirtį, tik Jėzaus Evangelija saugo gyvenimą ir teisingumą. Tik Jėzus nurita nuo kapo an­gos ir nuo mūsų gyvenimo kelio mirties akmenį. Nėra kitos jėgos, kuri nugalėtų mirtį ir neteisybę bei atgaivintų meilę kiekvienam žmogui.

Tad iš visos širdies kviečiame visus, brangūs Broliai ir Seserys: gelbėkimės ir gelbėkime. Atsisukime visi į altorių, į Jėzaus Evangeliją, į Bažnyčią. Nepraleis­kime nė vienos dienos be maldos, nė vieno šventadienio – be Mišių. Melskimės, melski­mės ir dažniau eikime sakramentų. Atnaujinkime tą gyvybės dvasią ir sąžinės ty­rumą šeimose, ypač savo šeimose. Atėjo toks laikas, kad daugiau laukti nebega­lime – žūsime. Nuodėmė taip siautėja, kad jau atsidūrėme prie bedugnės krašto, jau žengiame paskutinius žingsnius. Todėl mal­dauju Jus, tiesiog su ašaromis akyse maldauju: būkite misionieriais, apaštalaukite – kvieskite pažįstamus, gimines ir kaimynus. Kvieskite visus į tikėjimą, į maldą, prie sakramentų. Kvieskite atkakliai, nepailsdami. Platinkite katalikišką spaudą.

Kai aplinkui girdime vien prakeiksmus Lietuvos valdžios adresu, atrodo, kad Lietuva jau žūsta. „Ar kas matėte nors vieną žmogų, kuris nuo keiksnojimo pasidarė geresnis?“ – klausia organizacija „Meldžiuos už Lietuvą“ ir kviečia malda, o ne keiksnojimu gelbėti Lietuvą. Kasdien nors trumpa maldele melskime Dievą pagalbos. Tik taip prikelsime Lietuvą iš mirties kultūros, iš gręsiančios pra­žūties, iš neteisybės. Taip pat ir mūsų gerovei, sąžiningumo ugdymui kito kelio nėra – tik malda, tik sakramentai, tik Jėzus, tik Jo Gyvybės Evangelija.

Kviečiu jaunimą į Lietuvos jaunimo dienas šiais metais birželio 26-27 d. Panevėžyje! Informaciją apie jaunimo dienas galite gauti pas kunigus ir rasite katalikiškame internete. O vyresniuosius prašau padėti jaunimui, melstis už jaunimą, kad jie, vieni kitus stiprindami tikėjime, nepasiduotų mirties ir nuodėmės kultūrai, bet skleistų Gyvybės žinią, Gyvybės Evangeliją. Amen.

* * *

Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos velykinis laiškas

Evangelijos pasakoja, kad Velykų rytą moterys dar brėkštant atėjo prie Jėzaus palaidojimo vietos. Jos labai nustebo pamačiusios tuščią kapą. Dar labiau moteris pribloškė angelų liudijimas: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6). Šios patirtys joms tapo Velykų ryto žinia, kuri perkeitė jų liūdesį į džiaugsmingą viltį ir paskatino Prisikėlimo naujiena dalytis su kitais artimais žmonėmis.

Jėzaus prisikėlimas sujudino ne tik jas, bet ir visą jo mokinių būrį. Tik išgirdę apie Viešpaties prisikėlimą, du iš jų – Petras ir Jonas – tiesiog lenktyniaudami bėgo į palaidojimo vietą, kad patikrintų tai, kas jiems atrodė neįtikėtina.

Kiekvienos Velykos yra dieviškos šviesos paskatintas vidinis sujudinimas, sukviečiantis į bažnyčias minias tikinčiųjų. Viltinga Velykų žinia pasklinda lyg kokia nesustabdoma cunamio banga. Tik sklinda ji ne viską pakeliui griaudama, bet priešingai – kurdama, atstatydama tai, kas žmogaus viduje, tarpusavio ryšiuose su kitais apgriuvę, kur trūksta pasitikėjimo, kur nusilpusi viltis. Šis šventinis sujudinimas paliečia šeimas, suburia drauge pabūti gimines, draugus, pažįstamus, paskatina šviesesnei, artimesnei ir mielesnei nei įprastai bendrystei.

Velykų žinia nėra nauja, jai jau 2000 metų. Bet ji ir nėra pasenusi, skirtingai nei daugelis vienadienių sensacijų, nes jos kilmė kitokia – dieviška. Tai Dievo žinia žmonėms. Dėl to ji mus naujai sujudina kasmet ir bus gyvybinga iki laikų pabaigos. Jos esmės nepaliečia pakilimai ar nuosmukiai, mados ar kultūrinės tendencijos. Ją gali sulaikyti tik mūsų dėmesio stoka prisikėlusiam Kristui. Ši žinia aplenkia tik tada, jeigu kažkas užtrenkia jai savo širdies duris.

Velykų ryto naujiena apie nugalėtą mirtį, Kristaus prisikėlimą ir žmonijos atpirkimą ne tik kelia nuostabą, kaip anuomet prieš du tūkstančius metų pirmosioms tuščią kapą aplankiusioms moterims ar apaštalams. Viešpaties Jėzaus prisikėlimas iškelia ir keletą svarbių gyvenimo klausimų, kurių nė vienas negalime išvengti. Jie labai įtaigiai nuskamba Senojo Testamento Pakartoto Įstatymo knygoje: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami“ (Įst 30, 19).

Visais laikais visiems žmonėms būties laikinumo ir išlikimo klausimai būdavo esmingai svarbūs. Mūsų kasdienybėje, kad ir kiek prislopinti aktyvaus gyvenimo rutinos, rūpesčių, jie nepraranda aktualumo. Labai svarbu suprasti, jog Velykų rytas ne tik primena šiuos klausimus, bet ir jį pasitinkantiesiems atvira širdimi pateikia aiškius atsakymus, koks Dievo planas žmogui.

Domėdamiesi praktiniais gyvenimo dalykais ir rūpindamiesi kasdienių problemų sprendimu dažnai neskiriame dėmesio svarbiausiam žmogaus gyvenimo tikslui. Tuo tarpu kai apmąstydami Velykų paslaptį vis tvirčiau įsitikiname, jog Kristus tikrai nugalėjo mirtį ir prisikėlė, mums atsiveria visai kita pasaulio ir žmogiškojo gyvenimo perspektyva. Nuoširdžios paieškos tikėjime padeda atrasti kasdienybėje pagrindinę kryptį ir paskatina siekti, kad Jėzaus atperkamoji auka ir jo prisikėlimas iš mirties suteiktų ir mums amžinąjį gyvenimą.

Viltinga Velykų ryto žinia atneša atsakymą į svarbiausią gyvenimo klausimą ir atliepia giliausius mūsų lūkesčius ir troškimus. Juk kiekvienam iš mūsų visai ne tas pats ar gyvenimas, veikla, ir siekiai baigsis sulig mirtimi, ar, tariant apaštalo Pauliaus žodžiais, žemiškajam būstui suirus lauks amžinieji namai danguje (plg. 2 Kor 5, 1).

Turime galimybę rinktis, todėl be galo apmaudu pasirinkti klaidingai. Juk Dievo planui pažinti ir tikėjimui pagrįsti turime dieviškąjį Apreiškimą, Bažnyčios perteikiamą Jėzaus mokymą, net galime kaip piligrimai aplankyti Evangelijoje aprašomas vietas ir įsitikinti Jėzaus gyvenimo istorine tiesa. Vis dėlto neretai matome klaidingų pasirinkimų vaisius – atidėliojama pasidomėti religiniais dalykais, kažkas suklaidina, nukreipia dėmesį į šalutinius dalykus, iškreipia Bažnyčios sampratą. Svarbiausia Kristaus Bažnyčios paskirtis – padėti žmonėms pažinti Dievą, priimti jo malones ir siekti išganymo.

Tad sulaukus šventųjų Velykų – Kristaus prisikėlimo iškilmių, kai tiesiogiai susitinkame su Velykų žinia, kalbančia apie mums dovanojamą amžinąjį gyvenimą, norisi visiems Tautų evangelizuotojo apaštalo Pauliaus žodžiais priminti, kad neužsklęstume savo širdžių prisikėlusiam Kristui ir priimtume jo malones, nes „štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6,2).

Tegul šiemetis mūsų dalyvavimas Velykų liturgijoje būna nuoširdus, tikėjimu įvedantis į pačią Kristaus prisikėlimo slėpinio esmę ir gelmę, tegul mūsų širdies durys būna jai atviros.

Džiugioji Velykų žinia teatgaivina mus, padrąsina, apdovanoja nepalaužiama amžinojo gyvenimo viltimi.

* * *

Telšių vyskupo Jono Borutos SI ganytojinis laiškas

Mieli Broliai Seserys – Žemaičių Žemės krikščionys,

Sveiki sulaukę Kristaus Prisikėlimo šventės. Kaip pavasario saulė kasmet atnaujina ir atgaivina mūsų žemės veidą po žiemos šalčių ir tamsos, taip kasmet Velykų šventės su šventuoju joms pasiruošimo Gavėnios laikotarpiu atnaujina ir suintensyvina mūsų tikėjimą, mūsų religinį gyvenimą. Dauguma Jūsų po Gavėnios Kristaus kelio apmąstymų giedant Kalvarijos kalnų giesmes, po per parapijas nusiritusios Gavėnios rekolekcijų bangos, apsivalę šventąja išpažintimi ir atgaila nuo praeities gyvenimo nuodėmių, tyromis širdimis susirenkate švęsti mūsų tikėjimo didžiąją misteriją – Kristaus pergalės prieš mirtį, prieš mūsų nusipelnytą mirtį, šventę. Pagal apaštalo Pauliaus mintį: „...išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 8-9).

Broliai, „argi nežinote, jog mes visi pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3-5).

Po beveik 2000 metų – t.y. XX amžiaus septintame dešimtmetyje Vatikano II-asis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas apaštalo Pauliaus mintis paaiškino apibendrindamas XX amžiaus žmonijos dvasinę patirtį: „Šventasis Raštas, kuriam pritaria šimtmečių patirtis, moko žmonių šeimą, kad pažanga, ta didelė žmogaus gėrybė, atneša ir didelę pagundą, nes, pairus vertybių tvarkai ir blogiui susimaišius su gėriu, pavieniai žmonės ir jų grupės rūpinasi vien savo, o ne kitų reikalais. Todėl pasaulis jau nebėra tikros brolybės vieta, nes padidėjus žmonių galybei net pačiai žmonių giminei gresia sunaikinimas.

Visa Kristaus Bažnyčia, pasitikėdama Kūrėjo planu, nors ir pripažįsta, kad pažanga gali tarnauti tikrajai žmonių laimei, laiko savo pareiga pakartoti apaštalo įspėjimą: „Nesekite šiuo pasauliu“ (Rom 12, 2), tai yra tuštybės ir piktybės dvasia, Dievui ir žmogui tarnauti skirtąją veiklą paverčiančia nuodėmės įrankiu.

Tad jei kas nors klausia, kaip šią nelaisvę įveikti, krikščionys skelbia, jog puikybės ir iškreiptos savimeilės kasdien grasoma visokeriopa žmogaus veikla turi būti apvaloma ir tobulinama Kristaus kryžiumi ir prisikėlimu. Kristaus atpirktas ir Šventojoje Dvasioje tapęs nauju kūriniu, žmogus gali ir turi mylėti paties Dievo sukurtus daiktus. Mat jis juos gauna iš Dievo, mato juos tarsi plaukiant iš Dievo rankos ir su pagarba žvelgia į juos. Už juos Geradariui dėkodamas, neturto ir laisvės dvasia kūriniais naudodamasis ir džiaugdamasis, jis tampa tikru pasaulio savininku, kaip nieko neturintis ir viską valdantis (Gaudium et spes, 37). „Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 22-23).
Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse. Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo pasėta silpnybėje ir sugedime, apsivilks negendamybe. Meilė ir jos darbai išliks, o visa kūrinija, kurią Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš vergavimo tuštybei (Gaudium et spes, 39).

Žmogiškojo orumo, broliškos bendrystės ir laisvės gėrybės, taigi visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami, būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę karalystę, „tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo meilės ir taikos karalystę“. Ši karalystė slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui.

Tačiau kol mes gyvename šiame laikinajame pasaulyje, nuolat susiduriame su neatbaigta šia karalyste. Šis pasaulis nuolat patiria Dievo duotos, kiekvienam žmogui suteiktos laisvės dovanos panaudojimu ne tik gėriui siekti, bet ir blogiui platinti. Skaudžius ir klaidingus nuodėmių mūsų tikėjimo brolių – dvasininkų pasirinkimus, padarytus penkiasdešimties metų laikotarpyje, intensyviai šios Gavėnios metu reklamavo ir reklamuoja liberalioji žiniasklaida. Tai Jums, dorieji ir ištikimieji tikintieji, sukėlė daug skausmo ir drumstė Gavėnios susikaupimą, maldą ir dvasinio atsinaujinimo pastangas. Kaip laiške Airijos tikintiesiems rašo popiežius Benediktas XVI: „visi kenčiame dėl nuodėmių mūsų brolių, kurie išdavė šventą misiją... Daugelis jaučiatės asmeniškai praradę dvasią ir apleisti, kai kurių akyse esate be kaltės kalti (dėl gretinimo su nusidėjėliais) ir vertinami, tarsi būtumėte kažkokiu būdu atsakingi už kitų blogą elgesį. .. Tačiau pastarųjų dešimtmečių pokyčiai, sekuliarizacija, religinių praktikų mažėjimas silpnino mūsų, taip pat kunigų ir vienuolių mąstymą bei pasiryžimą gyventi pagal Evangeliją ir katalikiškas vertybes“.

Tikrai, kiekvienas giliau mąstantis žmogus gali nesunkiai suvokti, kad šiandieninėje mūsų kultūroje propaguojamas niekinantis požiūris į dekalogo šeštąjį įsakymą „Nepaleistuvauk“ ir devintąjį – „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“ tikrai nepasitarnauja tam, kad būtų laikomasi nuostatos: nepaleistuvauk su nepilnamečiais. Taip, pastarosios normos nesilaikymas palieka sunkią žaizdą nepilnamečių sielose, bet taip pat gilias žaizdas vaikų sielose palieka tėvų suirusios santuokos, iširusios šeimos, ko pagrindinė priežastis – svetimavimas. Nesunkiai galime suprasti, kokias vaikų žaizdas paliks jų įvaikinimas taip vadinamosiose „netradicinėse šeimose“. Veidmainiška eskaluojant kunigų pedofilijos problemą, nematyti, užmerkti akis prieš šeimos skaudžius nuopuolius skatinantį „šiuolaikinį“ gyvenimo būdą bei šiuolaikinę kultūrą.

Tikėjimo mokymo kongregacijos teisingumo gynėjas monsinjoras Charles Scicluna sako, kad netiesa, jog Šventasis Raštas įsako slėpti tokius faktus. Buvo reikalaujama saugoti paslaptį tyrimo metu, kad būtų apsaugotas įveltų žmonių geras vardas – tiek įtariamųjų, tiek aukų, nes to reikalauja nekaltumo prezumpcijos , kol kaltumas teisiškai neįrodytas. Bažnyčia teisingumo niekada nepaverčia spektakliu. Reikalavimas saugoti paslaptį niekada nebuvo suprantamas kaip draudimas palaikyti ryšius su civilinėmis teisingumo institucijomis. Be to, mons. Scicluna nurodė, kad šiuo metu pasaulyje yra 400 tūkstančių katalikų kunigų, per devynerius metus (2001-2010) išnagrinėta 3 tūkstančiai bylų, nustatyta trys šimtai tikros pedofilijos atvejų per penkiasdešimt pastarųjų metų. Dėl Dievo meilės ir šitas skaičius yra labai didelis, tačiau reikia pripažinti, kad vis dėlto reiškinys nėra toks masiškas, kaip kai kas norėtų įtikinti.

Š. m. kovo 5 dieną prancūzų dienraštis „Le Monde“ išspausdino „disidentu teologu“ vadinamo Hanso Küngo straipsnį „Kovojant su pedofilija panaikinkim kunigų celibatą“.

Kovo 14 dieną „Le Monde“ Küngui atsakė Stephane Jaulain, kunigas, taip pat šeimos terapeutas ir psichiatras su keliolikos darbo metų patirtimi. Kaip sako šiame straipsnyje, reikia „Skirti celibatą ir pedofiliją“. Anot kunigo psichiatro Jaulain, jis per penkiolika darbo metų nėra radęs rimtoje mokslinėje literatūroje pagrindinio priežastingumo tarp celibato ir pedofilijos.

Greičiau reiktų sakyti, kad ne celibatas yra priežastis, o kad kunigo statusas gali būti patrauklus psichologiškai nesubrendusiems asmenims dėl tariamo kunigo imuniteto (t.y. nepakaltinamumo) jausmo, dėl įsivaizdavimo, kad kunigui viskas galima. Šiuo požiūriu yra panašumų su kita institucija – diplomatiniu korpusu. Nemažai pastarojo meto diplomatų įsivėlė į pedofilijos atvejus, kurie vėliau užglaistomi valstybių vadovų. Kun. Jaulain priduria, kad patirtis rodo, jog seksualinis išnaudojimas būdingas visoms socialinėms klasėms, bažnytinės bendruomenės čia neišsiskiria iš kitų. Psichiatras ironiškai įvertino Küngo nuostatą, jog celibato panaikinimas padės kovoje su pedofilija: duomenys rodo, kad virš 90 procentų nepilnamečių išnaudojimų įvyksta šeimos rate. Tai gal uždrausti šeimos gyvenimą, kaip pačią pavojingiausią aplinką vaikams? Tačiau būtina griežtai atrinkti kandidatus į kunigystę ir atsijoti tuos, kurie kunigystę sąmoningai ar nesąmoningai renkasi dėl antrinių motyvų pvz. tikėdamiesi lengvesnio, mažiau įtempto gyvenimo.

Šiandien kunigo gyvenimas nėra lengvas. Ačiū Dievui, kad pašaukia kunigystėn pakankamai uolių, darbščių, energingų jaunuolių, degančių noru nešti Kristaus Evangeliją į mūsų miestų ir kaimų žmones, kaip šviesą ir atramą, taip pat nelengvam XXI amžiaus žmonių gyvenimui. Melskimės, kad tokių uolių ir darbščių pasišventėlių Dievo ir žmonių tarnybai nepritrūktume.

Mieli Broliai Seserys, nesinorėjo gražių, nuostabių Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį švenčių proga liesti šią skaudžią problemą, tačiau daugeliui iki švenčių neišsiaiškinti klausimai, nustumti į pasąmonės lygmenį temdys ir drums Velykų džiaugsmą. Tuo labiau, kad, matyt, neatsitiktinai kažkieno priešvelykinis laikas buvo pasirinktas šiai agresyviai Bažnyčios, jos kunigų ir Popiežiaus puolimo kampanijai.

Noriu baigti giedresne Velykine mintimi. Velykos yra ne tik prieš beveik 2000 metų įvykusio Kristaus Prisikėlimo paminėjimas, bet ir visų Jį tikinčiųjų prisikėlimo iš mirties šaltinio – nuodėmių. Ne tik patys taip turime švęsti Velykas, bet ir kitiems padėti kilti iš nuodėmių, atsiversti Dievo gailestingumui. Kaip komentuodamas šių metų penktojo Gavėnios sekmadienio Evangeliją Popiežius Benediktas XVI kalbėjo, Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip pas Jėzų jo priešai atvedė sugautą svetimaujant su svetimu vyru moterį. Pagal to meto įstatymus, tokia nusidėjėlė turėjo būti nubausta mirties bausme – užmėtant akmenimis. Jėzus ilgai tylėjo, kaltintojams nesiliaujant, jis paskelbė savo nuosprendį: „Kas iš jūsų be nuodėmės tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Jėzaus priešai žinodami, kad Jėzus žino ir gali atskleisti žmonių sąžinės paslaptis, vienas po kito pasišalino. Liko vienas Jėzus ir ta nusidėjėlė moteris. Tada Jėzus jai tarė: Nė aš tavęs mirčiai nepasmerksiu, eik ir daugiau nebenusidėk! Popiežius Benediktas XVI paaiškina: „Dievas mums trokšta tik gėrio ir gyvenimo. Jis pasirūpina mūsų sielos gerove per savo tarnus, mus išgelbėdamas iš blogio Atgailos - Susitaikymo sakramentu, nes nori, kad niekas nežūtų, o visi turėtų galimybę atsiversti. Te visi tikintieji supranta šio sakramento reikšmę, išvysta jo grožį, kad būtų atgaivinti gailestingojo Dievo meilės. Mokykimės iš Jėzaus, kaip neteisti ir nesmerkti paklydusio artimo, kaip nenuolaidžiauti nuodėmei „eik ir daugiau nebenusidėk, pradedant nuo savęs, būti saviems pakantiems ir gailestingiems, o ir kitų svetimųjų atžvilgiu.

Taip Jėzaus jau prieš 2000 metų parodė kelią kaip spręsti skaudžiausias mūsų laikmečio problemas.

„Nepaskęs eldijėlės, nei valtys, švyturys Tavo uosto jei ves ... Keltis, Viešpatie, norim mes keltis: pražūtis ir mirtis be Tavęs“. /B. Brazdžionis/ Ramių, palaimingų Prisikėlimo švenčių visiems!

* * *

Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio žodis

Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą“ (Jn 10,10)

Brangūs tikintieji,

„Sveiki sulaukę šventų Velykų, linksmiausios šventės visų, kas tiki!“ – taip šiandien kartoja viso pasaulio krikščionys, susirinkę švęsti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo.

Kelias į prisikėlimą Jėzui nebuvo lengvas. Evangelijos aprašo ryžtingą Viešpaties norą keliauti į Jeruzalę ir ten įvykdyti visos žmonijos atpirkimą. Net patys apaštalai, girdėdami Jėzaus pranašystes apie tai, kas jo laukia Jeruzalėje, bandė jį nuo to atkalbėti, bet Jėzus dar ryžtingiau nukreipė savo žingsnius.

Iškilmingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę jojant ant asilaičio atrodė atneš jam didžiulę sėkmę, nes žmonės tiesė ant kelio drabužius ir garsiai šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19,38). Tiesa, buvo fariziejų, kuriems nepatiko toks sutikimas, todėl jie paragino Jėzų sudrausti minią ir savo mokinius. Į tai Jėzus atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19,40).

Deja ir mūsų dienomis yra fariziejiškai nusiteikusių žmonių, kurie šaukia, kad Bažnyčios balsas, raginantis laikytis dorovės bei moralinių nuostatų, per garsiai skamba visuomenėje. Jiems taip norėtųsi, kad šis balsas visiškai nutiltų, arba bent būtų vos girdimas tik tarp bažnyčios sienų, kad iš Dievo per Bažnyčią atėjusi išmintis netrikdytų gėjų paradų, vienos lyties (taip vadinamų) „santuokų“, negimusios gyvybės žudymo, nepadorių linksmybių, girtavimo ir kitų su prigimtiniu įstatymu ir žmogaus asmens kilnumu nederančių dalykų.

Kai Dievo ir Bažnyčios balsas pritildomas, ar jo nenorima girdėti, tuomet pasigirsta kiti, žmones klaidinantys ir netikrą laimę žadantys, balsai. Ar tuomet neišsipildo Kristaus įspėjimas, kad „akmenys šauks“? – Juk mūsų krašto kapinėse daug akmeninių paminklų, liudijančių apie jaunus žmones – žuvusius, nužudytus ar kokiu nors būdu savo noru pasitraukusius iš gyvenimo. Tai mirties kultūros apraiškos, kurios tarsi apie pavojų įspėjantys ženklai ragina rinktis kitą – būtent gyvenimo kelią, kuriame nugalima mirtis su visomis jos baimėmis.

Kristus - mirties nugalėtojas atėjo, „kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Priėmę Kristaus atneštą gyvenimą tikintieji šiandien džiaugsmingai gieda ir sveikina prisikėlusį Jėzų: „Kėlės Kristus, mirtis krito, linksma diena mums nušvito...“. Kristaus prisikėlimas ir Velykų šventimas leidžia mums pajusti visų krikščionių tarpusavio brolišką bendrystę. Galime įsivaizduoti, kokia tai būtų ilga ir didinga eisena, jei visų parapijų Velykų procesijose dalyvaujančius tikinčiuosius surikiuotume į vieną didžiulę procesiją.

Kaip pavasario saulė budina gamtą, taip ir prisikėlęs Kristus žadina žmogų iš egoistinio pasitenkinimo vien savimi miego ir ragina jungtis į Bažnyčios bendrystę sekmadienio šventimu, doru gyvenimu, sąžiningu darbu, kūryba, artimo meilės darbais, ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai. Juk apaštalas Paulius mus ragina švęsti šventes „ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5,8).

Prisikėlęs Kristus nurito akmenį nuo kapo angos, nes tas akmuo skyrė gyvenimą nuo mirties, jis slėgė žmoniją juodžiausia tamsa ir nežinojimu, kas jos laukia po mirties. Nuostabu, kad Jėzaus prisikėlimo dėka mes ir mirtyje atrandame gyvenimą, kuris neturi pabaigos. Todėl Velykose giedame psalmę – „Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!“ (Ps 117,24).

Kristaus prisikėlimas ragina ne tik patiems keltis iš savo uždarumo ir egoizmo kapo, bet taip pat padėti kitiems prisikelti, kitus pakelti. Juk džiugu matyti, kaip šviesa nugali tamsą, kaip nusidėjėlis patiria nuteisinantį Dievo gailestingumą, kaip žmogus atranda tikrąjį gyvenimą.

Brangieji,

Gavėnios pradžioje kreipiausi į Jus su prašymu parapijose organizuoti rinkliavą, skirtą sudegusios Labanoro parapijos bažnyčios atstatymui. Dėkoju visoms parapijoms bei pavieniams aukotojams, taip pat Lietuvos vyriausybei, kurie prisidedate prie bažnyčios pastato prikėlimo iš pelenų.

Šiemet Lietuva švenčia nepriklausomybės 20-mečio sukaktį. Ši proga taip pat tepaskatina mus džiaugsmui. Lietuvos vyskupai laiške padėkos už laisvę metams kviečia tautiečius nesivaržyti savo laisve didžiuotis, nes ją pasiekėme taikiomis ir kantriomis pastangomis. Ir šalies, ir asmens laisvė yra neginčytinas gėris, mat laisvė be galo svarbi tikėjimui išpažinti ir pašaukimui įgyvendinti, todėl nevalia abejoti jos verte...

Viltingų, džiugių ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!

* * *

Velykinį sveikinimą paskelbė ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundas Putrimas

“O jie, papasakojo, kas atsitiko kelyje ir kaip Jis buvo jų atpažintas duonos laužyme” (Luko 24:35).

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Luko Evangelijoje (24:14-35) mes skaitome, kaip du apaštalai Velykų dieną išvyko iš Jeruzalės į miestelį Emausą. Eidami mokiniai dalinosi įspūdžiais apie praėjusių dienų įvykius Jeruzalėje, apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Prie jų prisiartino Jėzus, bet jie Jo neatpažino, nes jų akys buvo atkreiptos į savę. Priėję Emausą, apaštalai pakvietė tą “nepažįstamą” bendrakeleivį kartu su jais valgyti. Vakarienės metu nepažįstamas ėmė duoną, ją laimino, laužė ir davė drauge sėdintiems prie stalo, kaip Jėzus buvo daręs paskutinės vakarienės metu, kai Jis įsteigė Eucharistijos ir Kunigystės sakramentus. Tik tada apaštalai atpažino, kad jų tarpe buvo Išganytojas, ir jie skubiai sugrįžo į Jeruzalę pranešti kitiems ką jie matė.

Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje Caritas in veritate (42) rašo, “Globalizacijos atžvilgiu kartais pasitaiko fatalistinių nuostatų, tarsi vyraujanti dinamika būtų pagimdyta beasmenių anoniminių jėgų ir nuo žmogaus valios nepriklausomų struktūrų… Už vis labiau regimo proceso slypi žmonija – asmenys ir tautos – kuriai šis procesas turėtų duoti naudos ir paskatintų vystymąsi, kadangi atitinkamos atsakomybės imamasi ir individualiai ir kolektyviai…”

Per praėjusias XIII Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso Studijų dienas Montevideo mieste, Urugvajuje, buvo aptariama globalizacijos įtaka Lietuvai, lietuviams gyvenantiems išeivijoje ir emigrantams. Globalizacija paveikia religinius, ekonominius, politinius, socialinius bei akademinius procesus. Gal globalizacija griauna sienas tarp pasaulio kraštų bet, deja, ta pati globalizacija dažnai izoliuoja mus nuo mūsų tikėjimo, nuo tautinės tapatybės ir net nuo šeimos vertybių.

Straipsnyje, “Tridienis su misionieriumi”, Draugo dienraštyje (2010 II 10) kun. A. Saulaitis, SJ, aprašo savo apsilankymą pas misionierių ir antropologą salezietį kun. K. Bėkšta Manaus mieste Brazilijoje. Ten kun. Bėkšta kovoja už vietinių indėnų tautų, genčių, kultūros ir kalbos teises. Jis vadovaujasi kapucinų misionierių nuostata, kad pirma reikia išmokti savo kalbą, o tada kita kalba rašyti ir skaityti. Kitaip sakant, nenuvertinkime savo tikėjimo ir religinių tradicijų, kalbos ir kultūros, persistengdami asimiliuotis prie tos visuomenės, kurioje mes gyvename.

“Prisikėlęs Kristau, Emauso kelyje tu lydėjai apaštalus. Būk kartu su mumis ir mūsų tikėjimo kelionėje. Būk gyvenimo keliuose ir kiekvienuose susidūrimuose, sužadink mumyse gailestingumą, kad galėtume priimti kitus ir išklausyti vienas kitą… Tegul Šv. Dvasia moko mus Šventojo Rašto aiškinimo meno ir atverk akis, kad galėtume atpažinti Tave. Stiprink mūsų drąsą, kad taptume jautrūs, tam, kad per mus sesės ir broliai galėtų atpažinti Tave ir per juos mes galėtume atpažinti Tave” (Ekumeninių pamaldų įžanginė malda minint Krikščionių vienybės savaitę, Prisikėlimo parapijoje, Toronte).

Nuoširdžiausiai sveikinu visus Šv. Velykų aleliuja! Prisikėlusio Kristaus ramybė ir malonė telaimina jus, jūsų šeimas bei jūsų parapijas ar misijas ir jūsų bendruomenes.