Šventasis Tėvas vadovavo Didžiojo penktadienio Viešpaties kančios liturgijai. Homiliją sakė Popiežiaus namų pamokslininkas.

Didįjį penktadienį liturgijoje prisimenama Viešpaties kančia. Šv. Petro bazilikoje Viešpaties kančios liturgijai penktadienio pavakare vadovavo popiežius Benediktas XVI, tačiau, kaip įprasta, homiliją sakė ne Šv. Tėvas, bet Popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas tėvas Raniero Cantalamessa.

Homilijos santrauka:

„Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų“ (Žyd 4,14). Šiais žodžiais prasideda Laiško žydams ištrauka, girdėta antrajame skaitinyje. Laiškas žydams paaiškina kame glūdi Kristaus kunigystės naujumas ir unikalumas ne tik lyginant su Senosios Sandoros kunigyste, bet taip pat, kaip moko religijų istorija, ir su už Biblijos ribų esančiomis kunigystės formomis. Kiekvienas kitas kunigas aukoja ką nors kas jam yra išoriška; Kristus aukoja pats save. Kiekvienas kitas kunigas aukoja aukas; Kristus pats yra auka. Šią tiesą gerai išreiškia garsi šv. Augustino išrasta formulė: „Ideo sacerdos, quia sacrificium“ („kunigas dėl to, kad auka“).

Garsus prancūzų mąstytojas 1972 metais paskelbė tezę, pas kurios „smurtas yra paslėpta sakralumo esmė“. Pasak šios tezės, kiekvienos religijos pradžioje yra aukojimas, o tai savaime susiję su prievarta ir mirtimi. Ir šiandien daugelis tebecituoja šį René Girard‘o teiginį, smerkiantį sakralumo ir smurto sąjungą, bet nė žodžiu neužsimena, kad tas pats autorius taip pat teigė, jog Kristaus velykinis slėpinys galutinai nutraukė tą ryšį. Pasak jo, Jėzus, pats būdamas nekaltas prisiimdamas aukos vaidmenį, demaskuoja ir sugriauna smurtą aukštinantį atpirkimo ožio mechanizmą. Velykų slėpinyje ne žmogus aukoja Dievui aukas, bet Dievas aukojasi dėl žmogaus. Aukojimas reikalingas ne tam, kad numaldytų dievybės rūstybę, bet tam, kad žmogų įtikintų nebūti savo artimo ir Dievo priešu.

Iš šios perspektyvos žiūrėdami į Kristaus kančią, matome, kokią nuostabią žinią ji skelbia šiuolaikiniam pasauliui. Kristaus kančia byloja pasauliui, kad smurtas yra archajiška atgyvena, kad yra regresas į primityvias ir jau tolimoje praeityje likusias istorijos stadijas, o smurtas tarp tikinčiųjų yra skandalingas ir nusikalstamas nesiskaitymas su tuo kokybiniu šuoliu, kuris buvo žengtas Kristaus dėka. Kristaus kančia mums taip pat primena, kad smurtas visada pralaimi. Senovės laikų mituose visada nugalėdavo budelis, o auka pralaimėdavo. Jėzus pakeitė pergalės ženklą. Davė pradžią kitokiems laimėjimams, kur pergalė nereiškia, kad turi būti aukų, bet kur aukojasi pats nugalėtojas. Augustinas, kalbėdamas apie nukryžiuotąjį Jėzų, sako: „Victor quia victima“ (nugalėtojas, nes auka“).

Aukų ir silpnųjų apsauga, gynimas gresiant pavojams gyvybei, šiandien yra savaime suprantama vertybė, subrendusi krikščioniškojoje dirvoje. Ji yra vėlyvas Kristaus įvestos revoliucijos vaisius. Apie tai iškarto įsitikiname, kai atmesdami krikščionišką viziją, grįžtame prie pagoniškosios. Gana prisiminti ką skelbė Nyčė, raginęs atsisakyti visko, kas laimėta, aukštinti stipresnį, galingesnį, žavėtis „super-žmogumi“, o krikščioniškąją moralę vadinęs „vergų morale“, bejėgių nuoskauda stipriesiems.

Deja, smurtą smerkianti šiandieninė kultūra, iš teisų leidžia jam bręsti ir jį aukština. Šiandien žmonės jaudinasi ir piktinasi matydami praliejamą nekaltą kraują, bet nė kiek nesistebi, kad čia pat, kitoje televizijos laidoje ar gretimame laikraščio puslapyje ruošiama dirba smurtui arba jis reklamuojamas. Neretai matome su kokiu pasimėgavimu lenktyniaujama kas baisiau ir žiauriau aprašys kasdienio gyvenimo smurtinius įvykius. Šito rezultatas – ne katarsis, ne apsivalymas, bet blogio skatinimas. Kiek daug smurto stadionuose, netgi mokyklose, kiek daug jaunų žmonių, kurie gyvena vadovaudamiesi ne sveiku protu, bet bandos instinktais.

Tačiau esama ir dar didesnio smurto negu tas, kurį matome stadionuose ir aikštėse. Nenoriu čia kalbėti apie smurtą prieš vaikus, kuriuo susitepė ir kai kurie kunigų luomo nariai. Apie tai ir taip jau daug kalbama. Aš turiu galvoje smurtą prieš moteris. Tai labai bjauri smurto forma, nes prievarta naudojama tarp namų sienų, dažnai kitiems nežinant, ar netgi bandant pateisinti pseudo religiniai ir kultūriniais prietarais. Smurto aukos yra desperatiškai vienišos ir bejėgės. Tiktai dabartiniais laikais, daugybės institucijų ir organizacijų padrąsinimų dėka, kai kurio smurtą kentusios moterys surado jėgų išeiti į viešumą ir apskųsti kaltininkus.

Dažnai tai seksualinė prievarta. Vyras mano smurtu prieš moterį įrodąs savo vyriškumą, o iš tiesų jis įrodo tik nepasitikėjimą savimi ir bailumą. Po gimtosios nuodėmes Ievai tarti žodžiai: „jis bus tavo galva“ – tai ne smurto autorizavimas, o tik karti pranašystė.

Jonas Paulius II įvedė paprotį prašyti atleidimo už kolektyvines kaltes. Būtų labai teisinga ir prasminga jei šitaip viena pusė žmonijos prašytų atleidimo kitos pusės, jei vyrai atsiprašytų moterų. Ir tai neturi būti tik bendras ir abstraktus atleidimo prašymas, bet atsiprašymo žodžius, ypač tarp krikščionių, turi lydėti konkretūs atsivertimo ir susitaikinimo šeimose ir visuomenėje įrodymai.

Po šiandien girdėtos Laiško žydams ištraukos, toliau seka žodžiai: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žyd 5,7). Jėzui teko patirti visą aukos būsenos skausmą. Mes tikrai „turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių“ (Žyd 4,15). Kiekvienoje smurto aukoje Kristus vis iš naujo išgyvena savo kančios patirtį. Taip pat ir šia prasme reikia suprasti Kristus žodžius: „man padarėte“ (Mt 25,40), kuriuos girdėsime laikų pabaigoje.

Taip jau sutampa, kad mes Velykas šiemet švenčiame tą pačią savaitę kai švenčiamos ir žydų Velykos, padėjusios pagrindą ir mūsiškėms. Tai skatina atsiminti ir mūsų brolius žydus. Jie iš savo patirties žino ką reiškia būti kolektyvinio smurto auka ir dėl to jie taip jautriai reaguoja į jo simptomus. Šiomis dienomis gavau bičiulio žydo laišką. Jam leidus, dalį paskaitysiu ir jums: „Bjaurėdamasis stebiu žiaurų koncentruotą puolimą, nukreiptą prieš Bažnyčią, Popiežių ir prieš visus tikinčiuosius. Naudojamas stereotipas, asmeninės kaltės pavertimas kolektyvine kalte, man primena gėdingiausius antisemitizmo bruožus. [...] Mūsų ir jūsų Velykos, žinoma, turi daug skirtumų, tačiau vienos ir kitos alsuoja mesijine viltimi, kuri tikrai mus nuves pas tą patį mus visus mylintį Tėvą. Tad jums ir visiems katalikams linkiu Džiugių Velykų“.

Ir mes, katalikai, linkime Džiugių Velykų mūsų broliams žydams. Linkime senovės mokytojo Gamalielio žodžiais, patekusiais į žydų Velykų vakarienės apeigas, o iš jų ir į senovinę krikščionių liturgiją: „Jis mus išvedė iš nelaisvės į laisvę, iš liūdesio į džiaugsmą, iš gedulo į šventę, iš sutemų į šviesą, iš vergovės į atpirkimą“. Dėl to visų akivaizdoje jam tariame: Aleliuja! (jm)