Spauda priskiria popiežiui Benediktui XVI atsakomybę, kurios jis neturi
Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje plūstelėjo srautas straipsnių apie seksualinių
išnaudojimų problemą dvasininkijos tarpe ar katalikiškose institucijose. Dalyje tų
straipsnių yra aprašyta skaudi tiesa ir jau ne vienoje šalyje vyskupų konferencijos
paskelbė komunikatus, kuriuose tą tiesą pripažįsta, dėl kurios apgailestauja ir atsiprašo,
ir įsipareigoja atstatyti teisingumą. Panašaus turinio yra popiežiaus Benedikto XVI
laiškas Airijos katalikams.
Tačiau kituose straipsniuose vietoj tiesos atskleidimo
ir teisingumo atstatymo greičiau siekiama apjuodinti popiežiaus Benedikto XVI asmenį,
jo artimiausius bendradarbius, užklijuoti kiekvienam kunigui seksualinio išnaudotojo
ar visai Bažnyčiai bloku „monstro“ etiketę.
Vienas iš paskutinių pasaulio žiniasklaidoje
nuaidėjusių atvejų buvo JAV dienraščio „New York Times“ straipsnis apie kunigą Lawrence
Murphy, kurį vėliau citavo beveik visa anglakalbė spauda, taip pat ir Lietuvos dienraščiai.
„New York Times“ straipsnio antraštė skelbia, jog „Perspėtas apie išnaudojimus, Vatikanas
kunigo nesuspendavo“, o pirmoje straipsnio eilutėje rašoma, jog „aukščiausi Vatikano
pareigūnai, tarp jų ir būsimas popiežius Benediktas XVI, nesuspendavo kunigo“, kuris
išnaudojo berniukus, nepaisant kelių amerikiečių vyskupų perspėjimų.
Dėl kun.
Murphy kaltės ir dėl jo padarytų nusikaltimų tragiškumo nėra abejonių. 1950 – 1974
metais šis kunigas dirbo kurčnebylių berniukų mokykloje ir seksualiai prie jų daugybę
kartų priekabiavo. Tačiau „New York Times“ straipsnio taikinys nėra šis kunigas, bet
„Vatikanas“ ir popiežius Benediktas XVI.
Kaip vėliau pažymėta ne viename apžvalgininkų,
bažnytinės teisės žinovo, JAV vyskupų ir Šventojo Sosto spaudos salės komunikate,
JAV dienraščio straipsnyje daug netikslumų, bažnytinės teisės ir santvarkos neišmanymo,
klaidingų sugretinimų.
Kardinolas Ratzingeris vadovavo Tikėjimo mokymo kongregacijai
nuo 1981 metų iki 2005, kada buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Benedikto XVI
vardą. Nepaisant šių datų, kai kurios žiniasklaidos priemonės, paskubomis cituodamos
„New York Times“ straipsnį, reikalavo popiežiaus atsakomybės už tai, kad jis kunigo
Murphy neatstatydinęs dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, nors kardinolas
Ratzingeris tuo metu buvo Vokietijoje, o prieš tai dėstė universitete. Kiti buvo
tikslesni, rašydami, kad 1996 metais kun. Murphy byla atkeliavo į Tikėjimo reikalų
kongregaciją ir kad čia jam buvo iškelta byla. Tačiau dažniausiai užmiršdami pridurti,
kad seksualinio išnaudojimo bylos tuo metu buvo nagrinėjamos vyskupijų teismuose.
Į Tikėjimo mokymo kongregaciją Murphy byla buvo pasiųsta tik todėl, kad kunigas nusikalto
priekabiaudamas išpažinties metu. Išpažinties sakramento pažeidimai jau ir tada buvo
Tikėjimo mokymo kongregacijos, o ne vyskupijos teismo kompetencija. Tikėjimo mokymo
kongregacija pradėjo bylą, tačiau jos nagrinėjimą 1998 metais sustabdė (bet nenutraukė),
prieš tai jau davusi nurodymą sustabdyti kun. Murphy kunigišką veiklą. JAV dienraštyje
tai pavadinta kunigo dengimu. Tačiau bylos nagrinėjime Vatikane dalyvavęs monsinjoras
Girotti neseniai patikslino, kad priežastis buvo visai kita ir paprasta: sužinota,
kad kun. Murphy jau guli mirtinos ligos patale ir suprasta, kad jis neištvers tiek
laiko, kiek reikia bylos nagrinėjimui, juo labiau, kad prieš 20 metų vykusių įvykių
tyrimas yra lėtesnis, nei įprastai. Ir iš tiesų, netrukus kunigas mirė. Nepaisant
visų šių teisinių aplinkybių, Benediktui XVI priskiriama atsakomybė, kurios jis neturėjo.
Daugelyje
straipsnių nepamirštama paminėti, kad nuo 2001 metų popiežiaus Jono Pauliaus II potvarkiu
Tikėjimo reikalų kongregacijai priskirta kompetencija ir seksualinių išnaudojimų bylose
(tiesa, užmirštant paaiškinti, kodėl tų pačių dienraščių straipsniuose ta kompetencija
priskiriama kalbant apie prieš 2001 metus užvestas bylas). Kraštutiniausiais vertinimais
tai pristatoma kone kaip pasaulinio mąsto Vatikano sąmokslas, siekiant „centre“ paslėpti
kunigų nusikaltimus. Iš tikro, 2001 metų potvarkis turėjo visiškai priešingą intenciją
– padėti vyskupijoms tirti seksualinio išnaudojimo nusikaltimus. Kai kurios vyskupijos
yra mažos ir neturi kvalifikuotų teisininkų. Kitais atvejais vyskupams ar vyskupijos
bažnytiniams teisėjams žmogiškai nelengva pradėti ir tęsti bylą prieš kunigą, kurį
jie gerai pažįsta.
Ypatingai akcentuojama 2001 metų dokumento frazė, jog Tikėjimo
doktrinos kongregacijos bylos yra saugomos „popiežiškos paslapties“. Šios frazės autoriumi
paskelbtas kardinolas Ratzingeris ir dar kartą tvirtinama, kad popiežiškos paslapties
tikslas yra nuo teisingumo paslėpti nusikaltusius kunigus.
Šiuo atveju reikia
kelių patikslinimų. Viena vertus, „popiežiškosios paslapties“ statusas, priešingai
nei teigiama, jokiu būdu nedraudžia aukai ar kitiems kreiptis į policiją ir pareikalauti
teisingumo nusikaltusio kunigo atžvilgiu. „Paslapties“ laikymasis galioja tik vidinėms
bažnytinio tyrimo procedūroms. Ir tai yra visiškai normali bei visuotinė teisinė praktika,
kuri Lietuvos ar kitų valstybių teismuose paprastai vadinama bylos „svarstymu už uždarų
durų“. Antra vertus, ne kardinolas Ratzingeris yra „popiežiškosios paslapties“ autorius.
Popiežiškosios paslapties turinys ir normos yra apibrėžti 1974 metų Vatikano valstybės
sekretoriaus dokumente „Secreta continere“, kuris savo ruožtu yra 1968 metų dokumento
nauja redakcija.
„Secreta continere“ dokumente rašoma, jog popiežiškosios
paslapties, jei reikia, yra saugomas popiežiškųjų dokumentų ruošimas, apaštalinių
nuncijų ir Vatikano valstybės sekretoriato ataskaitos, kandidatų į vyskupus ar kardinolus
atranka. Panašiai Lietuvos ar kitų šalių institucijose dokumentai gali būti „riboto
naudojimo“, „konfidencialūs“ ar „slapti“.
„Popiežiškoji paslaptis“ saugo ir
Tikėjimo mokymo kongregacijos atliekamus tyrimus. Seksualiniai nusikaltimai yra tik
viena iš kelių kategorijų, neseniai priskirta, kuriomis domisi kongregacija. Ji taip
pat tiria teologinių veikalų ortodoksiją, kaip minėta, išpažinties sakramento pažeidimus,
nusikaltimus prieš Eucharistiją ir t.t. Akivaizdu, kad „popiežiškosios paslapties“
tikslas nėra užtušuoti šiuos ar kitus nusikaltimus, tačiau palengvinti tyrimo eigą,
sudaryti sąlygas santūriems ir išmintingiems sprendimams. (rk)