Ketvirtadienio vakarą popiežius aukojo Paskutinės vakarienės Mišias. Homilijoje komentavo Jėzaus atsisveikinimo kalbą.

Didžiojo ketvirtadienio pavakare popiežius Benediktas XVI vadovavo Paskutinės vakarienė Mišioms, kaip įprasta, aukotoms ne Šv. Petro bazilikoje, bet Romos vyskupijos katedroje – Laterano bazilikoje, dedikuotoje Švenčiausiajam Išganytojui, šv. Jonui Krikštytojui ir šv. Jonui Evangelistui. Mišių metų, kartodamas Kristaus nuolankumo ir meilės gestą, popiežius nuplovė kojas dvylikai kunigų.

Homilijoje Benediktas XVI komentavo evangelisto Jono pateiktą Jėzaus atsisveikinimo kalbą, kurios ištrauka skaitoma ir Paskutinės Vakarinės Mišių Evangelijoje.

Šventasis Jonas, kaip jam būdinga, plačiau už kitus tris evangelistus perteikia Jėzaus atsisveikinimo kalbas, kurios yra tarsi jo testamentas, tarsi jo mokymo pagrindinių dalykų sintezė, - kalbėjo popiežius. Pasakojimas prasideda nuo kojų plovimo, nuo simboliško gesto. Juo Jėzus nuolankiai paliudija kaip labai jam rūpi išganyti žmoniją, kuriai reikia nuolatinio atsinaujinimo ir apsivalymo. Galiausiai atsisveikinimo kalba užbaigiama kunigiška malda, kuria Kristus – Vyriausiasis Kunigas kreipiasi į Dievą visos žmonijos vardu. Egzegetai šioje maldoje įžvelgia hebrajiškų permaldavimo apeigų pėdsakus. Permaldavimo apeigomis buvo siekiama nuplauti pasaulio nuodėmę ir sutaikyti žmoniją su Dievu. Tą galiausiai įvykdė Jėzus ir šioje jo maldoje jau regime jo Kančią. Šitaip šioje jo maldoje atsispindi visas Didžiojo Ketvirtadienio slėpinys – naujoji Jėzaus Kristaus kunigystė, kurią vėliau pratęs apaštalai ir į Kristaus kunigystę konsekravimu įjungiami jų įpėdiniai.

Tai labai turtingas ir neišsemiamas tekstas, - tęsė popiežius homiliją apie evangelisto Jono užrašytą Jėzaus atsisveikinimo kalbą. Dabar norėčiau sustoti ties trimis iš jo paimtais sakininiais. Pirmiausia ties sakiniu: „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų“ (Jn 17,3).

Kiekvienas žmogus nori gyventi. Kiekvienas žmogus trokšta gyvenimo, kurį būtų verta gyventi, kuris teiktų džiaugsmą. Jėzus čia kalba apie amžinąjį gyvenimą. Tačiau nereikėtų jo suprasti tik kaip gyvenimo po mirties. Tai tikras gyvenimas, kuriam mirtis nebaisi. Jei išmokstame ragauti gyvenimo pilnatvės, tokiam gyvenimui mirtis nebaisi. Bet kaipgi pasiekti tokį gyvenimą? Jėzus atsako, kad taip gyventi – reiškia pažinti Dievą ir jo pasiuntinį, tai yra jį patį – Jėzų. Jėzus mums sako, kad gyvenimas – tai pažinimas, kad tikras gyvenimas implikuoja mano ryšį su kitu, su Tuo, kuris nugalėjo mirtį. Nėra gyvenimo, jei nėra bendrystės su Tuo, kuris pats perbridęs mirties upę ir mane gali saugiai per ją pervesti. Kitaip tariant – Dievo pažinimas tampa amžinu gyvenimu.

Evangelisto Jono užrašytojoje Jėzaus kalboje du kartus užsiminta apie Dievo vardo pažinimą. „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio“ (Jn 17,6). „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu“ (Jn 17,26). Čia nesunku įžvelgti užuominas apie Mozę, kuris kalbėdamasis su Dievu degančiame krūme prašė pasakyti koks jo vardas. Tąkart Dievas Mozei apreiškė Dievo vardą, o štai dabar Jėzuje apreikštas ir Dievo veidas. Įsikūnijimu buvo užbaigta tai, ką Dievas pradėjo degančiame krūme. Dabar jis yra vienas iš mūsų, yra Dievas su mumis, bet kartu yra ir amžinas, visagalis Dievas.

Trečiasis ir dažniausiai cituojamas Jėzaus atsisveikinimo kalbos sakinys – tai malda, kad jo mokiniai būtų viena. „Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17,20-21). Jėzus prašo ne tik prie Paskutinės Vakarienės stalo susėdusių mokinių, bet ir būsimųjų kartų mokinių vienybės. Jėzus prašo Bažnyčios vienybės. Nors Evangelistas Jonas nenaudoja žodžio „Bažnyčia“, tačiau čia aiškiai matome jos bruožus – matome mokinių bendruomenę, kuri tiki Jėzų Kristų ir šis tikėjimas palaiko jų vienybę. Tad ši Jėzaus malda yra tarsi Bažnyčios steigimo aktas, - kalbėjo popiežius ir savo homiliją baigė malda: Padėk mums, Viešpatie, tikėti, kad Tu esi viena su Tėvu Šventojoje Dvasioje. Padėk mums gyventi Tavo meile; padėk mums, Tavo mokiniams, būti viena su tavimi ir su Tėvu, kad pasaulis tikėtų. (jm)