Vidudienio malda. Sukilimas ir infantilus paklusnumas – dvi nebrandžios santykio su Dievu formos

Sekmadienio vidudienio maldos susitikime šv. Petro aikštėje, popiežius Benediktas XVI komentavo Evangelijos pagal Luką ištrauką iš sekmadienio Šventojo Rašto skaitinių. Ištraukoje, žinomoje kaip „sūnaus palaidūno“ parabolė, pasakojama apie tėvą ir du sūnus. Šis tekstas, pasak popiežiaus, yra viena iš visų laikų dvasingumo ir literatūros viršūnių. Kokia būtų mūsų literatūra, menas, civilizacija be pilno gailestingumo Dievo Tėvo apreiškimo?

Šis apreiškimas visada jaudina ir kiekvieną kartą, kai ji girdime ar skaitome, galime suprasti naujų dalykų. Šis evangelinis tekstas turi ypatingą galią kalbėti apie Dievą ir parodyti Jo veidą, tiksliau sakant, Jo širdį.

Po to, kai Jėzus papasakojo apie gailestingą Tėvą, nebėra kaip anksčiau. Dabar pažįstame Dievą. Jis yra mūsų Tėvas, kuris iš meilės sukūrė mus laisvus ir turinčius sąžinę, kuris kenčia, kai pasimetame ir švenčia, jei sugrįžtame. Todėl santykis su Dievu kuriasi istorijos viduje, panašiai kaip tarp vaikų ir tėvų: iš pradžių vaikai priklauso nuo tėvų, vėliau pareikalauja savo autonomijos, galiausiai, jei vystimasis yra teigiamas, ateinama prie brandaus santykio, kuris remiasi pripažinimu ir autentiška meile.

Šiuose etapuose galime regėti taip pat žmogaus ir Dievo santykio momentus. Yra etapas, panašus į vaikystę – religija, kuri motyvuojama poreikio ir priklausomybės. Palengva žmogaus auga ir nori išsilaisvinti iš šios priklausomybės, tapti suaugusiu, pats tvarkytis ir savarankiškai apsispręsti, manydamas, kad gali apsieiti ir be Dievo. Tai delikati fazė, galinti atvesti ir prie ateizmo. Bet ir šis neretai slepia troškimą atskleisti tikrąjį Dievo veidą. Mūsų laimei, Dievas niekad neatsisako savo ištikimybės ir net jei mes pasimetame, nutolstame, vis tiek mus myli, atleisdamas už mūsų suklydimus ir kalbėdamas mūsų sąžinei, kad vėl grįžtume pas Jį.

Parabolėje du sūnūs elgiasi priešingai. Jaunesnysis išvyksta ir vis labiau degraduoja, o vyresnysis lieka namie, tačiau ir jis turi nebrandų santykį su Tėvu. Kai brolis sugrįžta, vyresnėlis nėra toks laimingas, kaip Tėvas, netgi supyksta. Du sūnūs vaizduoja dvi nebrandžias santykio su Dievu formas: sukilimą ir infantilų paklusnumą. Abi šios formos yra viršijamos gailestingumo patirtimi. Tik patirdami gailestingumą, žinodami, kad esame mylimi veltui tokia meile, kuri didesnė už mūsų skurdą, taip pat ir mūsų teisingumą, pagaliau užmezgame tikrai sūnišką ir laisvą santykį su Dievu, - baigdamas savo apmąstymą sakė popiežius Benediktas XVI. (rk)