Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15,1-3.11-32)

MEILĖS ISTORIJA

Gavėnios dykuma leidžia mums naujai perskaityti ir suvokti Evangeliją, pamatyti Dievo veidą tokį, kokį mums apreiškė Jėzus. Tai nuostabus Dievas, laukiantis mūsų ant Taboro kalno, kai mums pavyksta palikti kasdienybės ir vidutiniškumo lygumą.

Tai Dievas, kuris nenusivilia mūsų daromomis kvailystėmis, ir net neįmanoma suvokti, ar būtų tokia klaida, kuri priverstų Jį bent kiek atsitraukti nuo mūsų.

Tai mus mylintis ir gerbiantis Tėvas, apie kurį kalba evangelistas Lukas šio sekmadienio Evangelijoje. Šį pasakojimą mes paprastai klaidingai vadiname palyginimu apie sūnų palaidūna.

Abu palyginime minimi sūnūs turi labai blogą nuomonę apie Dievą. Pirmasis sūnus galvoja, kad Dievas yra jo konkurentas, ir todėl jam nepavyksta nieko gero pasiekti. Jo mąstysena labai paprasta, tokia, kaip ir ne vieno iš mūsų: Dievas daug ką draudžia, yra griežtas ir neskuba man padėti, kai to prašau, todėl reikalauju, kad Jis atiduotų man tai, kas priklauso: palikimą. Net keista: nuo kada palikimas yra tai, ką privalo atiduoti tėvas, pagaliau, reikalauti palikimo tolygu linkėti tėvui mirties…

Gavęs palikimą (tai, ko tėvas neprivalėjo duoti, bet davė, nes myli) sūnus iškeliauja į tolimą šalį, norėdamas tarsi nubrėžti amžiams ribą, atskiriančią jį nuo tėvo, drauge trokšdamas geriau pažinti gyvenimą. Jis turi daug draugų, su kuriais išleidžia visą savo turimą turtą. Pinigams pasibaigus, be abejo, dingsta ir draugai. Ir tai visas gyvenimo žavesys? Pakako kelių mėnesių, kad viską pažintum ir viskas dingtų? Sūnus eina ganyti kiaulių, paties nešvariausio, žydų suvokimu, gyvulio ir kenčia alkį. Atsidūręs šioje situacijoje, jis pradeda svarstyti: „Esu kvailys, mano tėvo namuose pats menkiausias tarnas turi apsčiai duonos! Grįšiu ir paprašysiu atleidimo“.

Manyčiau, kad sūnus iš tiesų nesigailėjo savo klaidų: jis paprasčiausiai buvo išalkęs ir vis tebemanė, kad tėvu bus galima manipuliuoti taip, kaip ir iki tol…

Antrasis sūnus grįžo pavargęs po darbo ir pasipiktino, matydamas šventę, kurią tėvas iškėlė grįžusiam jaunesniajam sūnui. Ir kaip nepykti, matant tokią neteisybę?!

Vyresniojo sūnaus širdis maža, bet teisybė didelė. Iš tiesų, Tėvas jo atžvilgiu elgiasi neteisingai. Taip, jis dirbo tėvui daug metų ir niekada nedrįso sau ko nors prašyti. Jis laikosi nuomonės, kad Dievui reikia įtikti savo darbais ir klausyti Jo, norint pabaigoje susilaukti atlyginimo, kaip ir mes dažnai manome, kad mūsų tikslas – sulaukti to momento, kai bus pripažinti ir atlyginti visi mūsų patirti vargai bei įvertintos išklausytos ir iškentėtos Mišios. Jis nepatenkintas, nes mano, kad yra geras sūnus, kokį norėtų turėti kiekvienas, ir nuoširdžiai nesupranta, kodėl tėvas taip elgiasi…

Palyginime nėra laimingos pabaigos…

Jame nepasakyta, kad pirmasis sūnus įvertino Tėvo poelgį ir galiausiai pakeitė savo mąstyseną. Neaišku, ar vyresniojo sūnaus širdis suminkštėjo, ir jis nuėjo švęsti drauge. Palyginimas taip ir lieka neužbaigtas: be galutinio sprendimo, be įprastinio moralizavimo ir stebuklingo visų apsikabinimo…

Įmanoma būti kartu su Tėvu ir Jo nematyti, darbuotis Jo labui, nejaučiant jokio džiaugsmo, vykdyti visus tikėjimo reikalavimus ir nebūti tuo patenkintam. Šio sekmadienio Evangelija dar kartą patvirtina mums, kad Dievas vertina mus, kaip suaugusius ir atsakingus žmones, kad mums patiems patiki daryti savo gyvenimo sprendimus, kad niekada nieko nespręs vietoje mūsų.

Tačiau baikime nagrinėję tų dviejų kvailių, tokių panašių į mus, elgesį. Jie maži ir menki, kokie paprastai esame ir mes Dievo akivaizdoje. Verčiau pažvelkime į Tėvą.

Matau Tėvą, leidžiantį savo vaikui iškeliauti, nors Jis ir žino, kad sūnui bus bloga. Matau Tėvą, kasdien žvelgiantį į tolius, Tėvą, skubantį išskėstomis rankomis, kad apkabintų grįžtantį sūnų. Matau Tėvą, kuris nepriekaištauja ir neprašo ataskaitos, kur sūnus išleido gautus pinigus, nekaltina, bet glaudžia prie širdies, nesiklauso ir nenori paaiškinimų, o viską atstato, iškeldamas pokylį. Matau Tėvą, žmogišku požiūriu neteisingą, rodantį bekraštę meilę sūnui, kuris linkėjo tėvui mirties, svaigo nuo savo įsivaizduotos vertės. Matau Tėvą, kuris žino, kad tas jo palaidūnas sūnus dar nėra išgijęs, tačiau turi kantrybės ir nedelsia surengti šventę.

Matau Tėvą, išeinantį maldauti pikto vyresniojo sūnaus, besiteisinantį dėl surengtos šventės ir parodytos meilės. Matau Tėvą, kuris sutinka su savo vaikų laisve, pakenčia, nurodo, ragina. Matau tokį Tėvą ir jaučiu, kad širdį apima baimė: nejaugi Dievas yra toks? Nejaugi Jis gali tiek pasiaukoti, nes myli?…

Taip, Dievas yra toks…

Ar tai yra Dievas, į kurį mes tikime?…

Norėdamas tą tiesą akivaizdžiai patvirtinti Jėzus sutiko mirti už mus. Jis nenorėjo paneigti šio nelaukto ir netikėto apreiškimo, kad Dievas yra nuostabus ir be galo dosnus.

Jis peržengė visas ribas, atidavė mums save, ir todėl girdėtoje istorijoje nėra palaidūno sūnaus. Yra tik begalinė Dievo meilė...

(Mons. Adolfas Grušas)