Gavėnios pamokslas Vatikane: Naujosios Sandoros kunigystė (II.)

Penktadienio rytą Šventasis Tėvas su bendradarbiais klausėsi antrojo Gavėnios pamokslo. Popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas tėvas Raniero Cantalamessa šiemet švenčiamų Kunigų metų proga Gavėnios pamoksluose kalba apie Naujojo Testamento kunigystę.

Kunigas yra Dievo slėpinių tarnas, - priminė pamokslininkas prieš savaitę sakytame pamoksle aptartą kunigystės apibrėžimą ir patikslino, kad kai kalbame apie Dievo malonės slėpinius, tai visų pirma galvojame apie sakramentus, kurie yra bene „konkrečiausi“ Dievo malonės slėpiniai Bažnyčios gyvenime, ir visų pirma apie patį svarbiausią sakramentą – Eucharistiją.

Kaip Mišių auka būtų nesuprantama, jei nematytume jos ryšio su Kryžiaus auka, taip ir krikščioniška kunigystė būtų nesuprantama, jei ją atskirtume nuo Kristaus kunigystės. Krikščioniška kunigystė yra sakramentinis dalyvavimas Kristaus kunigystėje. Kristaus kunigystės naujumą, lyginant su Senojo Testamento kunigyste, o pagaliau ir su kitomis už Biblijos ribų gyvavusiomis kunigystės tradicijomis, paaiškina šv. Paulius Laiške žydams: „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui“ (Žyd 9,11-14).

Kristaus kunigystėje pats Kristus yra ir kunigas, ir auka. Tad ir mūsų kunigystei šito pasekmė yra labai aiški: ir mes, Kristaus kunigystėje dalyvaujantys kunigai, turime, kaip Kristus, aukoti save pačius. „In persona Christi“ aukodamas Eucharistijos auką, kunigas ne tik atstovauja Kristui kaip kunigui, bet ir Kristui kaip aukai. Prie altoriaus kunigas atstovauja ir Kristui „vyriausiajam kunigui“, ir Kristui „didžiausiai aukai“.

Tėvas Cantalamessa čia pasidalijo savo asmenine patirtimi, papasakojo kaip jis pats atrado šitą kunigystės dimensiją. Po šventimų iš pradžių aukodamas Mišias konsekravimo akimirką užsimerkdavau, palenkdavau galvą, stengiausi atsiriboti nuo visko kas mane supa, kad galėčiau kuo labiau susitapatinti su Jėzumi per Paskutinę Vakarienę tariančiu žodžius: „Imkite, valgykite...“. Pati Liturgija skatino tokią laikyseną: konsekravimo žodžiai buvo tariami tyliai, lotynų kalba, pasilenkus prie altoriaus, nusigręžus nuo tikinčiųjų. Tačiau vėliau supratau, jog tokia laikysena neišreiškia viso mano dalyvavimo konsekravime. Juk Eucharistijos aukai vadovauja pats prisikėlęs Kristus, kuris buvo miręs, bet dabar yra gyvas per amžius. Jis yra ne tik jo Kūnu ir Krauju tapusiuose duonoje ir vyne, bet jo auką aukojančio kunigo kunigystėje. Tai Kristus kunigo lūpomis kreipiasi į žmones. Suprasdamas, kad aukodamas Kristaus auką aš vykdau Kristaus kunigystę, aš jau nebeužsimerkiu, bet žiūriu į priešais mane esančius brolius,- sakė tėvas Cantalamessa.

Dalyvavimas Kristaus kunigystėje kiekvieną kunigą įpareigoja ne tik Eucharistinės aukos metu, bet visą laiką atstovauti Kristui, būti žmonėms tarsi „laužoma duona“. Suprasdamas savyje esant tokį kunigystės ir Eucharistijos ryšį, kunigas privalo padėti jį išgyventi visai Dievo tautai. Pasak tėvo Cantalamessa, Mišiose dalyvaujantys pasauliečiai drauge su kunigu irgi galėtų kartoti „Imkite ir valgykite, tai mano kūnas...“ Kodėl gi ne? Kaip kunigas aukoja Eucharistiją, tapatindamasis su Kristumi auka, lygiai taip pat su Kristumi turėtų vienytis ir visi pakrikštytieji. Žinoma, tikintysis pasaulietis tai darys ne „in persona Christi“, bet vienydamasis su Kristumi. Visų pirma mūsų jaunimą mokykime Mišių metu mintyse tarti: „Imkite, valgykite, tai mano kūnas“, - sakė tėvas Cantalamessa. Toks vienijimasis su Kristumi ir su jo kūnu pašventina žmogaus kūną, nes juk neįmanoma parduoti to, kas paaukota.

Iš kur semtis jėgų tokiam visiškam aukojimuisi? Juk žmogus negali pats savęs pakelti nuo žemės. Atsakymas yra Šventoji Dvasia. Prašykime Tėvą Dvasios dovanos, kad Eucharistijoje kiekvienas būtume, kaip Jėzus, kunigas ir auka, ir kad Ji, Šventoji Dvasia, įteiktų mus kaip amžiną dovaną, idant galėtume laimėti dalį su visais išrinktaisiais. (jm)